V. Mitrikevičius: judėjimas „Pirmyn! Kartu mes galime“: dirbame, esame draugiški ir taikūs

Esu vienas judėjimo, kuris nepatinka rajono konservatoriams, narių. Ne vienus metus buvau konservatorius. Juo tapau iš įsitikinimų, o ne kaip postą gavęs žmogus, kuris šiandien postringauja apie permainų Lazdijų rajone reikalingumą.
Lygiai taip pat iš įsitikinimų, be jokio „spaudimo“, kartu su dideliu būriu bendrapartiečių perėjau į judėjimą „Pirmyn! Kartu mes galime“. Ir be jokio „spaudimo“ iš viršaus ar iš šono, nes ne taip jau lengva mane paspausti.
Šis žingsnis absoliučiai nepakeitė jokių mano pažiūrų bei vertybių – nei politinių, nei moralinių. Man atrodo, kad žmogus vertybes arba turi, arba neturi. Būtent tie, kurie jų neturi patys, nieko gero nemato ir kituose, ir aplink save.
Sakyti, kad per dvidešimt metų Lazdijų rajone neįvyko jokių pokyčių, gali tik rimtų regėjimo ar atminties sutrikimų turintis žmogus. Čia, matyt, svarbesnis kitas klausimas: kiek, kas ir kaip prie tų pokyčių prisidėjo?
Žinoma, žmogui, kuris daugelį metų dirbo muitinėje, keisti gal ir nelabai ką norėjosi, o tokio „pokyčio“, kaip verslo centro nuvarymas iki bankroto, kai kam, kas tame centre dirbo, gal net prisiminti nesinori.
Todėl skaitau „nukraujavusių rajono konservatorių“ viešus pasisakymus apie tai, kaip viskas Lazdijuose blogai, ir galvoju, kad garsiausiai šaukia tas, kuris jaučiasi kalčiausias.
Man atrodo taip: jei esi kažkuo nepatenkintas, jauti nuoskaudą, nueik pas žmogų ir pakalbėk su juo, kas atrodo blogai, ką reikia daryti kitaip, kad būtų geriau, o nešmeižk viešai viso rajono, kad jame niekas nieko nedaro, kai pats nieko nepadarai.  
Neprisimenu, kad iš buvusio savivaldybės aministracijos direktoriaus partijoje būtume girdėję konkrečių pasiūlymų apie konkrečius sprendimus miesto ir rajono gyventojų naudai. Tuščiažodžiavimas buvo, tuščiažodžiavimas tęsiasi.
Dar noriu priminti, kad rajonui vadovauja tas meras, kurį išrenka žmonės, anksčiau – jų išrinkti politikai. Tad reikia išmokti gerbti žmonių pasirinkimą, o ne piktintis ir priekaištauti, kad hipodromas nėra atviras kiekvieną dieną. Jeigu konservatoriai ten norėtų kiekvieną savaitę po šventę lazdijiškiams surengti, jį tikrai kiekvieną šeštadienį atrakintų.
Turbūt ne dėl užrakinto hipodromo prieš keletą savaičių dar viena iš konservatorių frakcijos narių savivaldybės taryboje paliko partiją, kuri ginklų sudėti nežada. Mano pasiūlymas – ne ginkluotis ir ne kariauti reikia, o dirbti.  
Jei iš tiesų norima, kad žmonės pamatytų konservatorių norą jiems dirbti, reikia pradėti tai daryti, o ne laikraščiuose verkšlenti, kaip jų niekas nesupranta, kokie jie darbštūs ir protingi, kaip čia kažkas partiją skaldo.
Dėkite konkrečius pasiūlymus ant stalo, nuvažiuokite pas tuos, anot jūsų, „pragariškai“ gyvenančius vienišus žmones ir jai pasirūpinkite. Nupirkite griūvančias fermas ar suraskite joms pirkėjus ir statykite ten nors ir kosmodromą ar ką tik norite. Juk tai ir jūsų rajonas, ir jūsų Lietuva. Ir jūs taip pat ją „reklamuojate“, matydami tik tamsią pusę.
O tikėti mūsų judėjimu ar dar kažkuo žmonių niekas neprašo. Partijos ir judėjimai – ne dievai, kad jais reikėtų tikėti. Žmonės tikisi, kad į partijas ir judėjimus susibūrusieji dirbs, stengsis ir gerų dalykų padarys, o ne liežuviais mals ir širs ant visų ir visko.
Žmonės, išpažįstantys krikščioniškas vertybes, dažniausiai tiki Dievu ir bažnyčia. Tai ir tikėkite, jei iš tiesų tas krikščioniškas vertybes išpažįstate. Galvokite, ką kalbate, ir nesiūlykite neįmanomų dalykų, pavyzdžiui, su neegzistuojančios įmonės VĮ „Alytaus regiono keliai“ atstovais pakalbėti.  
Girdint tokius pasiūlymus, nereikėtų stebėtis, kad žmonės palieka partiją. O apie iš jos išėjusius, manau, nesuklysiu pasakydamas: mes ne pažiūras pakeitėme – mes tiesiog pakeitėme požiūrį į kai kuriuos žmones.

Virginijus Mitrikevičius, nepartinio judėjimo „Pirmyn! Kartu mes galime“ narys