V. Danauskienė: įžvelgiu grėsmes ir galimą poveikį

Paskutiniame Lazdijų rajono savivaldybės tarybos posėdyje nuskambėjo merės Ausmos Miškinienės siūlymas susitarti, kad ateityje tarybos posėdyje svarstomiems sprendimams būtų skiriama mažiau laiko diskusijoms. Tai motyvuota tuo, kad pagrindinis svarstymas ir diskusijos turėtų vykti komitetuose.
Iš esmės tai yra teisinga pozicija, tačiau Lazdijų atžvilgiu aš įžvelgčiau tam tikrų grėsmių. Kodėl?
Su visa pagarba išrinktiems tarybos nariams, tačiau nemažai, ypač dirbančiųjų ne pirmą kadenciją, buvo įpratę su nusistovėjusia praktika, jog sprendimų projektai yra rengiami savivaldybės administracijoje, jos skyriuose, tačiau jokiu būdu iniciatyva neina iš pačių politikų, t. y. iš komitetų. O kad visuomenės pasiūlymai virstų sprendimų projektais, kol kas tai skamba lyg kosmosas.
Todėl parengti sprendimų projektai būdavo formaliai apsvarstomi komitetuose, koalicijoje, vėliau – tarybos posėdyje, tik minimaliai skiriant laiko diskusijoms. Nebijau daryti prielaidos, kad neretai į tuos projektus net nebūdavo įsigilinama, ką jau kalbėti apie diskusijas ar pasiūlymus.
Todėl grąžinimas rajono klausimų sprendimo į politiką, t. y. į komitetus, yra sveikintinas, nes būtent ten turi gimti ir būti sprendžiami visi klausimai, kadangi būtent tarybos nariai už juos ir balsuoja.
Tačiau kodėl aš matau grėsmę ir netgi galimą poveikį tarybos nariams, kas jau būtų šiurkštus Konstitucijos pažeidimas?
Visų pirma, Vietos savivaldos įstatymas numato, kad bendruomenė, t. y. kiekvienas iš mūsų, turi teisę dalyvauti svarstant sprendimų projektus. Tam yra net numatyta speciali procedūra – projektų viešinimas ir pasiūlymų teikimas. Drįstu pažymėti, kad tik retu atveju galima tokius projektus rasti viešai anksčiau, nei yra paskelbiama tarybos posėdžio darbotvarkė.
Kita vertus, reikia titaniškų pastangų, kad Lazdijų rajono savivaldybės interneto svetainėje juos surastum. Suprantama, kai paskelbiama posėdžio darbotvarkė, skelbiami ir projektai, tačiau kelios dienos nėra pakankamas laikas į juos įsigilinti, juolab teikti pasiūlymus ar pastabas.
Kita vertus, siūlymas posėdyje vadovautis sutartiniais ženklais – spalvomis sužymėtais klausimais, kur būtų nurodoma, kurie klausimai išdiskutuoti, kurie svarbūs, o kur nėra bendro sutarimo, primena Seime egzistuojantį „šviesoforą“, kai kiekvienam Seimo nariui duodamas paruoštukas, kaip jis turėtų balsuoti: žalia spalva – už, raudona – prieš, geltona – laisvai.
Tačiau tiek Seime, tiek savivaldybėje toks „šviesoforas“ tai yra tiesioginis poveikis rinkimuose išrinktų tarybos narių savarankiškumui. Konstitucija numato, kad savivaldybės tarybos narys yra laisvas savo mandatu, ir niekas, tik įstatymas yra teisės aktas, kuriuo jis privalo vadovautis.
Dar suprasčiau, jei būtų viešai skelbiama apie komitetų posėdžius, darbotvarkes – gal tuomet galėtų tie, kam tai rūpi, įsitraukti į diskusiją, turiu mintyje, visuomenės atstovai. Tačiau dabar tokia informacija retai viešinama, juolab neviešinama taip, kad būtų iš tiesų matoma.
Todėl siūlau susilaikyti nuo bandymo užgniaužti diskusijas tarybos posėdžiuose, nes tik ten, ypač kai dabar transliuojami posėdžiai internetu ir žmonės mato diskusiją tarp politikų, kol kas yra ta vieta, kur iš tiesų sprendžiama diskusijose, kokie sprendimai yra geriausi rajono žmonių labui.

Vilma Danauskienė, Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotoja.