R. Sadauskas-Kvietkevičius: permainos neišvengiamos – belieka atsipalaiduoti ir patirti malonumą

Bendrovės „Norstat“ apklausoje 56 proc. lietuvių teigia nepritariantys Aplinkos ministerijos siūlomam automobilių taršos mokesčiui, o kelios žemdirbių organizacijos susiruošė versti iš posto esą per daug uoliai žaliuoju kursu Lietuvos kaimą vedantį žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką. Prognozuočiau, kad pasipriešinimas europinei kovos prieš klimato kaitą politikai netrukus taps svarbiausia politikos aktualija, galbūt net nustelbsiančia jau nusibodusius mūšius už tradicinę šeimą ir teisę mirti neskiepytiems.
Mūsų rajoną nacionalinės aktualijos pasiekia gerokai išsikvėpę, bet žalius kryžius žaliųjų valstiečių žemės ūkio politikai statė bei traktoriais pro savivaldybę važinėjosi ir Lazdijų krašto ūkininkai. Todėl tikėtina, kad ir dabartinio ministro vertimo vajuje ne vienas iš jų dalyvaus. O gal prieš įsitraukiant į protestus vertėtų blaivia galva pasvarstyti, kokį tikslą tikimės pasiekti?
„Nuo tada, kai suskilo Žemės ūkio rūmai, iš jų pirmiausia išėjus stambiųjų žemdirbių, bendrovių ir grūdininkų organizacijoms bei tuo pagrindu susikūrus Lietuvos žemės ūkio tarybai, sektoriuje sutarti dėl kažko konkretesnio yra beveik neįmanoma. Jei kažkam pritaria vieni, tai nepritaria kiti. Vyksta didelė vidinė kova ir visos pusės bando pademonstruoti savo raumenis, parodyti, kad turi daugiau įtakos ir jėgos. Tai bet kokius bandymus ieškoti sutarimo labai apsunkina. Lygiai taip ir šį kartą – taryba ministrą verčia, o rūmai palaiko“, – teigia Seimo TS-LKD frakcijos narys Andrius Vyšniauskas.
Jo teigimu, Žemės ūkio tarybos išsakytuose priekaištuose yra „daug emocijų ir mažai įrodymų, kad ministras padarė kažką blogai“.
Bandžiau tais priekaištais domėtis ir radau nupieštą itin niūrų Lietuvos kaimo vaizdą, bandant K. Navickui versti bėdą už dešimtmečiais nespręstas problemas, kad mažėja karvių ir kiaulių, o gabiausi abiturientai nesirenka žemės ūkio studijų. Bet svarbiausia, kad ministras – ne ūkininkas, agronomas ar zootechnikas, o aplinkosaugininkas, todėl pernelyg entuziastingai stengiasi versti mūsų kaimą tapti žalesniu.
Ties tuo apsistokime ir pakalbėkime nerimčiau. Įsivaizduokite, kad Žemės ūkio ministerijai nuo rytojaus pradeda vadovauti tikras raudonskruostis ūkininkas mėšlinais čebatais. Toks truputį panašus į vieną mūsų rajono politiką, netrukus pakeisiantį partinę priklausomybę. Net jis, kaip plačiai beišsižergtų ministerijos tarpduryje, Europos Komisijos žaliojo kurso nesustabdys. Nes derybos dėl bendrosios ES politikos vyko jau seniai, net ne prie šios valdžios, o dabar beliko praktinis jos įgyvendinimas, kurio pabaigoje kaimas pasikeis neatpažįstamai.
Neapsimetinėsiu, kad žinau, kas dirbs žemę 2050 m. – elektriniai robotai ar arkliai kaip per arimo varžybas Veisiejuose, bet iškastinį kurą deginančios technikos Europoje neliks. Klimato kaita nėra tik baltąsias meškas ant tirpstančių ledo lyčių fotografuojančių mokslininkų ir nesugalvojančių, dėl ko daugiau protestuoti Vakarų Europos didmiesčių paauglių prasimanymas. Žmonija neturi kito pasirinkimo, kaip tik sparčiai mažinti anglies dvideginio emisijas, kol dar mūsų planeta netapo visiškai netinkama gyventi.
Jokie Lietuvos politikai, kokius keistuolius, žadančius jums pasukti istorijos ratą atgal ir sugrąžinti prarastąjį tradicinės gyvensenos rojų, beišrinktumėte į Seimą, nieko nepakeis. Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos net susikovė su vėjo malūnais, prajuokindamas genialaus ispanų rašytojo Migelio de Servanteso romano skaitytojus. Bet iš tikrųjų buvo tragiškas personažas, beviltiškai siekiantis susigrąžinti negrįžtamai praėjusius riterių laikus. Kiek tokių donkichotų liks mūsų kaime, o kiek ūkininkų supras, kad kiekvienas virsmas suteikia naujų galimybių? Ypač kai jam finansuoti iš ES institucijų ateina dideli pinigai.
Nuo 2023 m. planuojamas taikyti automobilių taršos mokestis taip pat nulemtas ES planų palaipsniui mažinti taršą anglies dvideginiu. Nesilaikyti įsipareigojimų Lietuvai kainuotų pernelyg brangiai. Dabar ne laikas diskutuoti, ar elektromobiliai tikrai švaresni už dyzelinį kurą deginančias transporto priemones, nes sprendimai jau seniai priimti ir į elektromobilių gamybą persiorientuoja net lietuvių taip mylimas koncernas „Volkswagen“.
Bene geriausiai mūsų rajono gyventojų eksploatuojamų automobilių parką galima pažinti pasidairius, kokios transporto priemonės ketvirtadieniais stovi prie Veisiejų turgaus. Tipiškas lazdijiečio automobilis – 20 metų amžiaus „VW Passat“ 1,9TDi universalas arba panašių laikų taip pat dyzelinis „Opel Zafira“. Jeigu brangesnis ir naujesnis – tai būtinai didelis visureigis arba prieš dešimtmetį buvęs prabangus BMW penktosios serijos sedanas. Jų savininkams taršos mokesčio maža nepasirodys, todėl pasipiktinimo ir valdžios keikimo 2023 m. girdėsime daugiau, negu dabar girdime galimybių paso patikros vietose.
Nesikeiks tiktai tie, kas jau dabar įvertins būsimų mokesčių neišvengiamumą ir atėjus laikui keisti automobilį netingės pasidomėti jo anglies dvideginio emisijomis. Ar čia seniai mūsų tėvai kuo puikiausiai tilpo į siaurutėlį „Moskvich“, o mes patys, parsivarę iš Vokietijos arba Marijampolės turgaus antrosios kartos „VW Golf“, džiaugėmės jo erdvumu? Gal per tą laiką visi labai išstorėjome ar ūgiu pranokome Veisiejų uosį?
Naujo elektromobilio nei jūs, nei aš kol kas dar neįpirksime. Tačiau už tuos pačius 2–3 tūkst. eurų, kiek dažniausiai mokate už 10–15 metų vidutinės klasės dyzelinį automobilį, galite įpirkti 7–8 metų B klasės hečbeką „Ford Fiesta“, „Opel Corsa“, „VW Polo“, „Honda Jazz“, „Renault Clio“ arba „Peugeot 207“ su 1–1,3 litro darbinio tūrio benzininiu varikliu. Jo emisijos bus tokios, kad joks taršos mokestis jums dar ilgai negrės iki pat to meto, kol kelius galutinai užvaldys elektrinės transporto priemonės. Daugumą iš minėtųjų mažylių dar ir smagu vairuoti kur nors siaurame vingiuotame kelyje tarp Seirijų ir Metelių. Tik ambicijas pasipuikuoti prieš kaimyną 5 metrų ilgio juodu prabangos atributu teks pakeisti į pokalbį apie planetos ateitį.
Nereikia ypatingos išminties, pakaks tik šiek tiek noro domėtis, kas vyksta pasaulyje, kad sugebėtumėte atskirti, ką iš tiesų dar galime rinktis ir savo pasirinkimais pakeisti. O kas ateina neišvengiamai, tarsi ruduo po vasaros ir žiema po rudens. Supratus tokią neišvengiamybę beliks atsipalaiduoti ir bandyti pajusti malonumą, nes kankintis ir priešintis žmonijos pastangoms suvaldyti klimato kaitą jau nėra jokios prasmės.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, ,,Lazdijų žvaigždė", 2021-10-29
Š. Mažeikos nuotr.