R. Sadauskas-Kvietkevičius: pamojuokime protestuojančių ūkininkų traktorių kolonoms
Iš archyvų prikelta mano nuotrauka su traktorių kolona Lazdijų miesto centre ir aukštai iškeltu plakatu „Lietuva, tavo kaimas miršta“ aną savaitgalį iš naujo kurstė aistras. Savo nuomonės į vatą nevyniojantis nuomonės formuotojas, aktorius ir laidų vedėjas Algis Ramanauskas rėžė negailėdamas: „Bent viena gera žinia šiandien.“ Bet sulaukė ne tik pritarimo, esą ūkininkai ir taip yra labiausiai privilegijuota mūsų visuomenės grupė, bet ir priekaištų, kad nesupranta žemės ūkio specifikos.
Ūkininkų protestai, kaip ir pedagogų streikai, yra toks visuomenės reiškinys, pagal kurį kiekvienas politikos naujienomis nesidomintis lietuvis galėtų nuspręsti, kad jau prisiartino rinkimų metai. Pakanka priminti, kad traktorius Lazdijų centre ir žalius kryžius pakelėse fotografavau 2019 m. Tuomet kaip tik rinkome prezidentą, o po metų – Seimą. Žalius kryžius žemdirbiai tuomet statė žaliavalstiečių valdžiai, bet kai priminiau tą faktą feisbuke savo dalyvavimą ūkininkų laužų akcijoje viešinusiam Giedriui Surpliui, anas mikliai išsisuko nuo atsakomybės. Nes tų protestų metu jis jau nedirbo žemės ūkio ministru, o šios pareigos atnaujintoje Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje buvo patikėtos Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos nariui Andriui Palioniui.
Nesiveržiu būti arbitru tarp miestiečių, teigiančių, kad protestuojantys ūkininkai yra „daugiausia mokestinių lengvatų turintys ir visada viskuo nepatenkinti prabangių „John Deere“ vairuotojai“, bei kaimo gelbėtojais besiskelbiančių politikų. Ir netgi nekomentuosiu daugiausia žemdirbių pasipiktinimo sukėlusių sprendimų dėl daugiamečių pievų atkūrimo ir žaliojo dyzelino. Protestai vyksta ne tik Lietuvoje – vokiečiai savo miestų gatvėse ir greitkeliuose išvydo gerokai ilgesnes žemės ūkio technikos kolonas. O tai reiškia, kad įtampa tarp Europos Komisijos žaliąjį kursą įgyvendinančių sprendimų priėmėjų ir savo interesus ginančių ūkininkų yra gerokai platesnė problema negu vieno ministro tariama nemeilė žemdirbiams ar vienos partijos noras sunaikinti kaimą.
Rinkimų metai netruks prabėgti ir nepriklausomai nuo to, kas užims Daukanto aikštės rūmus, suburs daugumą Seime ir formuos Vyriausybę, žemės ūkio ir aplinkosaugos politika beveik nesikeis. Nė viena iš šiuo metu, pasak apklausų, galinčių patekti į Seimą politinių jėgų nežada išstoti iš ES ir statyti kažkokį baltarusiško tipo agrarinį socializmą. Juolab kad tas išstojimas labiausiai smogtų per žemdirbių, gaunančių ES išmokas, pajamas ir uždarytų jiems bendrąją Europos žemės ūkio produktų rinką. O pasilikus neišvengiamai teks laikytis bendros tvarkos bei taisyklių.
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščelga itin mandagiai paaiškino, kad ūkininkavimo praktikos „tam tikrais atvejais turi keistis ir žengti koja kojon su žaliuoju kursu“. Kitaip sakant, permainų išvengti nepavyks. Prisiminimai apie sovietinės Lietuvos kaimą, kuriame dirbo trečdalis krašto gyventojų, o kolūkinių gyvenviečių darželiuose ir mokyklose krykštavo vaikai, trukdo suvokti, kad šiuolaikinei žemės ūkio gamybai visai nereikia tiek daug darbo rankų. O ateityje reikės dar mažiau.
Kaimas ne miršta, bet keičiasi. Kad ir kaip niūriai atrodytų statistika, kai Lazdijų rajone pernai mirė 392 gyventojai, o naujagimių užregistruota vos 88. Bendras rajono gyventojų skaičius 1996–2022 m. laikotarpiu sumažėjo 10 tūkst. 480 žmonių, arba 36,94 proc. O ateityje mažės dar sparčiau, nepriklausomai nuo to, ką išrinksite į nacionalinę ir vietinę valdžią. Nes pokarinio kūdikių bumo karta jau išėjo į pensiją ir artėja prie tos ribos, kai, tikėdamiesi ką nors naujo sužinoti apie savo bendraamžius draugus, laikraštį skaityti pradeda nuo nekrologų ir užuojautų.
Jeigu šimtą gyventojų amžiaus pradžioje turėjusiame kaimelyje liks pora sėkmingai ūkininkaujančių šeimų ir keliolika žiemą užrakintų poilsiaviečių, tai nėra kaimo mirtis, bet tik transformacija į kitą būvį. Kokią turime teisę bambėti, kai mūsų pačių vaikai, užuot ravėję runkelius, studijuoja universitetuose tas specialybes, kurių reikia tik didmiestyje?
Urbanizacijos ir žaliojo kurso išvengti neįmanoma, bet įmanoma susitarti kaimo ir miesto žmonėms bent jau gerbti vieniems kitus. Ne, miestiečiai nėra naivūs klimato kaitos bažnyčios fanatikai, iš arti nematę karvės ir už sostinės ribų nuvažiuojantys tik tiek, kiek užtenka elektrinio paspirtuko baterijos. O kaimiečiai – ne tik „TV pagalbos“ ir „24 valandų“ personažai, neprasiblaivantys savo apšnerkštose lūšnose, po kraujomaišų susilauktus vaikus skandinantys šuliniuose, o krosnis kūrenantys senomis padangomis.
Kai pasibaigs visi protestai, užges laužai ir nutils populistų šūkiai apie neva tyčia naikinamą kaimą, galėsime mandagiai susitarti, kaip žaliuosius pokyčius žemės ūkyje padaryti ne iš dangaus nukritusia nelaime, o prasmingu ūkininkavimo būdų atnaujinimu. Kažkada ateis laikas ir mokesčių lengvatų peržiūrėjimui, bet visai nebūtinai aklam visų veiklos rūšių pajamų mokesčių suvienodinimui. Todėl dabar, kol kunkuliuoja aistros, svarbiausia nesusipykti ir neišsidraskyti bent tiek, kad tas dialogas tarp kaimo ir miesto paskui dar būtų įmanomas. O kai sutiksite kelyje protestuojančių ūkininkų traktorių koloną, užuot keikęsi, kad nepatogu ją nei aplenkti, nei vilktis iš paskos, tik mandagiai pamojuokite. Jie jums – ne priešai.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2024 01 26)