R. Sadauskas-Kvietkevičius: gamta trukdo grožėtis plastmasine kaimo pažanga

„Lazdijų žvaigždė“ neseniai paskelbė ypač įdomią ir diskusijos vertą seirijiečio Juozo Butkevičiaus nuomonę „Gandrai ne draugai“, kurioje atsiskleidžia ypatingas pokolūkinio žmogaus santykis su gamta. Jei tai būtų tik pavienio pikto senolio, kuriam praskrendantis gandras pridirbo ant galvos ar automobilio priekinio stiklo, pasipiktinimo žodžiai, tai tikrai negaišinčiau jūsų to kelių pastraipų tekstuko nagrinėjimu. Tačiau tokių juozų mūsų krašte gerokai per daug, kad galėtumėm jų pažiūras visiškai ignoruoti.

Kai J. Butkevičius rašo, kad žmona jį „dažnai pavežioja po kaimus“, tampa aišku, jog pats jis yra tikras miestietis, su neslepiamu pasigėrėjimu kaime pastebintis, jo manymu, pažangius pokyčius – „šiuolaikinę skardą, plastmasę“. Tik plastmasės grožį nustelbia sodybose lizdus susisukę gandrai, kurie „teršia savo išmatomis“ ir net „atakuoja tik ką gimusius kiškučius“. Todėl ponas Juozas siūlo sprendimą: naikinti gandrus, „kaip tai daroma Afrikoje“.

Tokia seirijiečio nuomonė puikiai papildo reguliariai viešojoje erdvėje platinamus medžiojančių ūkininkų raginimus leisti jiems iššaudyti vilkus, neva pavojingus pamiškėse ganomoms avims, galvijams ar net žmonėms. Retkarčiais pasigirsta balsų, kad ir gervių mūsų krašte priviso per daug – lesa pasėlius ir klykauja pakelėse nepakankamai optimistiškais balsais. Afrikoje juk ir jas čiabuviai šaudo.

Bet koks stambesnis gyvūnas, pradedant Lazdijų herbe nežinia kokiu tikslu pavaizduotu briedžiu, stirnutėmis ir baigiant visokiais barsukais, bet kada gali išbėgti į kelią ir sugadinti pravažiuojantį automobilį. Net ir tą, kuriuo J. Butkevičių žmona vežioja pasigrožėti kaimo plastmasėmis. Būtinai reikia visus iki vieno tvarkingai iššaudyti. Vaikams parodyti užteks palikti kelis gyvus pavyzdžius Kauno zoologijos sode ir medžioklės trofėjų iškamšas kaimo turizmo sodybose.

Galutinis paukščių ir žvėrių problemos sprendimas afrikietišku būdu neišvengiamai verčia pagalvoti, kad tokių pat ryžtingų veiksmų nusipelnė ir medžiai bei visa nepakankamai tvarkinga augalija. Miesteliuose tų medžių juozų bei elektrikų pastangomis ir taip ne kažin kiek liko. Kur pažvelgsi – tik reguliariai pjaunama veja ir žemaūgiai teisingų veislių vaismedžiai.

Miškai jau sėkmingai paversti tvarkingomis medienos plantacijomis ir šiuolaikine technika plynai sudorojami tokiu greičiu, kad labai greitai bus panašūs į išsvajotosios Afrikos dykynes. Lieka tik gamtosaugos valdininkų nuo sutvarkymo saugomi rezervatai, kuriuose jie veisia uodus, vėžliukus ir neleidžia sumalti krūmynų į biokurą, išarti žemės bei užsėti rapsais.

Sutvarkytų Sacharos smėlynų grožio nesuprantantys ekologijos entuziastai – negražios merginos nesutvarkytais nagais ir, ko gero, kanapių apsirūkę ilgaplaukiai nebachūriškos išvaizdos jaunuoliai – dar kartais bando priešintis progresui. Tačiau vos tik ateina politinių sprendimų metas, jų svaičiojimus apie sengires nustelbia naujų gražių ūkininkų traktorių riaumojimas. O jei dar rudenį į valdžią grįš pragmatiškos politinės jėgos, nesivaikančios jokių eurobiurokratų primestų žaliųjų kursų, kliūčių sutvarkyti gamtą greitai nebeliks.

„Mes visi mylime mišką. Klausimas tiktai, ką mes mylime miške labiau – ar lentas ir tuos kubinius metrus medienos ir ką iš to gausime, ar mišką kaip vietą, kur dūšia atsigauna. Dabar tas santykis pasikeitė, ir mes vieni verkiam, prie kelmų atsistoję, kad sunaikino gamtą, o kiti džiaugiasi gerų lentų išsipjovę, bet tas santykis vis tiek yra“, – teigia gamtos mokslų daktaras, botanikas Mindaugas Lapelė.

Tokių nepatogius klausimus uždavinėjančių keistuolių iniciatyva į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą nežinia kodėl, net Juozo iš Seirijų neatsiklausus, įtraukta visiška nesąmonė – „tradicinis žmogaus ir miško ryšys“.

„Kur jūs ten Šadžiūnuose gyvenate – ar toje sodyboje, kur per daug medžių?“ – ne taip seniai klausė mano žmonos viena nuoširdi teisingai sutvarkytos aplinkos gerbėja. Bet kai vidurvasarį užklumpa beveik afrikietiška kaitros banga, kiekvienas mano kiemo svečias pajunta, kad po senais uosiais, pernelyg tankiai pasodintomis liepomis, negenėtomis sodo obelimis ir dangun išstypusiais maumedžiais būti gerokai maloniau negu trinkelių ir nuskustos vejos plynėse.

Itin tiksliai išorės oro temperatūrą rodančiu mano automobilio termometru pamatavus temperatūrą kieme ir už jo vartų, prie Veisiejų–Leipalingio plento, paaiškėjo, kad po medžiais tvankią vidurvasario popietę būna 4–5 laipsniais vėsiau. Dėl tokio skirtumo galiu ištverti visą jūsų nuostabą ir pašaipas. Ir netgi gandrą, atskrendantį čia varliauti ir erzinantį kalę Seirą savo kleketavimu.

Turbūt esu kažkoks iškrypėlis žaliosios propagandos sužalotu mąstymu, bet nenoriu gyventi nei saulės išdegintame Afrikos lūšnyne, nei idealiai sutvarkytame J. Butkevičiaus plastiko rojuje. Ir jūsų vaikai nenorės, jei tik paliksite jiems dar tinkamą gyventi mūsų rūšies padarams planetą, neįkaitintą iki pragaro temperatūros.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-07-26)