R. Sadauskas-Kvietkevičius: ar Lazdijams reikia Bulviakasio šventės?

Geras buvo rugsėjis, gal tik lietus gausiau galėjo dzūkų miškus palaistyti. Nes iki šiol taip ir nesulaukiau rudmėsių dygimo. Tos dvi, kurias feisbuke gyriausi radęs Kapčiamiesčio girios pakraštyje, nesiskaito.

Kasmet labai stengiuosi nepražiopsoti tų dienų, kai rudmėsių derlius tampa masiniu. Nes po savaitės nuo dygimo pradžios jos pradeda kirmyti, o netrukus ir visai išnyksta. Kepu rudmėses be jokių prieskonių, tik pasūdytas, traškioje alaus tešloje, vaišinu žmoną ir draugus bei giriuosi socialiniuose tinkluose. Be šito malonumo ruduo yra neteisingas, todėl negaliu grožėtis krintančių lapų spalvomis ir bulviakasio kvapais.

Ne taip seniai mano kolega ir bičiulis Andrius Užkalnis naujienų portale „Delfi“ rašė: „Lietuva pasveiks, kai mirs bulviakasio kultas“. Ir vadino sovietmečio atgyvena bulviakasio talkas, kai visa giminė suvažiuoja padėti močiutei nusikasti iš įpratimo kasmet vėl iš naujo bulvėmis apsodinamą lauką.

Seniai kaimą iš arčiau, negu pro automobilio ar kaimo turizmo sodybos langą, matęs rašytojas nepastebėjo pokyčių, kurie Lietuvos provincijoje nutiko gerokai anksčiau, dar prieš karą ir pandemiją, per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį. Nebėra to kaimo, kuriame drūti pensininkai kelių ar keliolikos arų sklypeliuose augina bulves, skerdžia kiaules ir laiko vieną ar dvi karves, pusvelčiui parduodami pieną supirkėjams. Vėlyvojo sovietmečio natūrinis ūkis išėjo drauge su jį praktikavusia darbščių, bet nemokančių skaičiuoti produktų savikainos karta. Pokyčius paskatino Afrikinis kiaulių maras, didėjančios pensijos ir kartų kaita.

Šių laikų kaime bulvės auga tokią specializaciją pasirinkusiuose ūkiuose. Pavyzdžiui, buvusio mūsų rajono mero šeimos ūkyje užaugintas bulves man sakė perkantis virtuvės šefas Justinas Raugala, metų pradžioje atidaręs prie Lazdijų žiedinės sankryžos, tarp „Circle K“ degalinės ir automobilių plovyklos, šaunų nedidelį restoraną, į kurį gurmanai specialiai atvažiuoja iš didžiųjų šalies miestų paragauti ypatingų patiekalų.

Pensininkai prie namų dažniausiai turi tik daržą ir šiltnamį, kad visą vasarą galėtų džiaugtis šviežiomis daržovėmis ir prieskoninėmis žolelėmis. O iš gyvulių laiko tik kelias vištas, kad nereikėtų pirkti kiaušinių, šunį ir vieną ar daugiau kačių.

Supratimas, kad nėra jokios prasmės visą šiltąjį metų pusmetį vergauti laukuose, per karščius ravėti piktžoles, mokėti pinigus už žemės išarimą ir prašyti artimųjų ateiti į talką per bulviakasį, atėjo ne iškart. Jį labiausiai paskatino vaikų ir anūkų išvykimas į užsienį – iš ten į talką tikrai nepavyks prisikviesti.

Jeigu būčiau visai sąžiningas, tai prisipažinčiau, kad man tų bulviakasio tradicijų netgi šiek tiek gaila. Nes priklausau paskutinei studentų, kuriems dar teko patirti rudeninį važiavimą kasti bulvių į kolūkius, kartai. O paskui vienoje bulviakasio talkoje ragavau tokių skanių kiaulienos kotletų, kurių skonį iki šiol vis bandau išgauti. Paskui sužinojau, kad juos ruošė virėja, kurią visas kaimas kviesdavo gaminti maistą gedulingiems pietums, valgytiems velionio namuose, sugrįžus iš kapinių. Tos XX a. tradicijos irgi nebeliko – gedulingų pietų valgymas persikėlė į restoranus ir kavines.

Kadangi Vesiejuose jau turime gyvas arimo arkliais varžybas, sulaukiančias nemažai dėmesio, Lazdijuose – vieninteles Lietuvoje vištų lenktynes per Pasienio fiestą, tai verta pagalvoti, ką galime išvystyti iš baigiančių išnykti bulviakasio tradicijų. Juolab kad Lazdijų rajonas kasmet, daugmaž per bulviakasį, organizuoja šventę „Lazdijų ruduo“, bet jai ypatingai stinga kažkokio originalaus akcento. Ir būtinai su varžymosi elementais bei vertingais rėmėjų prizais, kad žiūrovams atsirastų azartas sirgti už savo draugus ir pažįstamus, o rinkimų metais politikams dar ir noras parodyti, kad nenutolo nuo gimtosios žemės.

Pakaktų kelių hektarų bulvių lauko patogioje publikai susirinkti vietoje, kurį išarus kiekvienas varžybų dalyvis gautų po pintinę, maišų ir turėtų kuo greičiau burtų keliu jam skirtoje vagoje surinkti visas bulves. Teisėjai už kiekvieną paliktą vagoje bulvę skirtų po baudos minutę, o suskaičiavę rezultatus paskelbtų nugalėtojus. Galima rengti komandines varžybas, kai 3 ar net 5 bulviakasio dalyvių komanda gauna tiek pat greta esančių vagų, o laikas fiksuojamas tik tada, kai lauko galą pasiekia paskutinis jos narys. Pasikonsultavus su žemdirbiais, tebeauginančiais bulves, varžybų taisykles galima tobulinti, nes mano sumanymas nėra paremtas šviežia patirtimi.

Kol sportinio bulviakasio komandos varžytųsi, viešojo maitinimo įstaigos ir rajono bendruomenės galėtų čia pat kepti ir siūlyti šventės svečiams bulvinių blynų, kugelio, cepelinų. Pirmaisiais metais toks renginys gal ir neprilygtų Varėnoje organizuojamai Grybų šventei su Lietuvos grybavimo čempionatu, bet po dešimtmečio jau drąsiai galėtų su ja varžytis. Ypač kai šilų dzūkai kone kasmet skundžiasi, kad grybai pasitraukė į Žemaitiją, o bulvės geriau ar prasčiau užderi kasmet.

Lazdijų kraštui netrūksta nei nuostabių kraštovaizdžių, nei švarių ežerų, bet būdami tolokai nuo didmiesčių privalome reguliariai priminti apie save. Nes nacionalinėje žiniasklaidoje dažniausiai dirba jaunimas, kurio žinios apie Lietuvą jei nesibaigia ties sostinės pakraščiais, tai apima tik Kauną, pajūrį ir galbūt dar Druskininkų kurortą. Visa likusi Lietuva lieka tūnoti neperregimoje migloje ir išnyra iš jos tik tada, kai traktorius susiduria su traukiniu arba pasieniečiai išplatina pranešimą apie sulaikytą kontrabandos krovinį.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-09-27)