R. Sadauskas-Kvietkevičius: ar kaimo turizmo saulėlydis – neišvengiamas?

Jau po šv. Jono, diena per kacino plauką trumpesnė, bet vasara tik dabar įsibėgėjo, nes birželio pradžioje jos tikrumu neleido patikėti šalnos, o paskui viską išdegino sausra. Bet atsigriebsime liepą, kai ir lietaus, ir šilumos, ir sezoninio uždarbio visiems turėtų užtekti.

Visus metus Lazdijų rajonas gali atrodyti kaip retai gyvenamas šalies užkampis, pasitinkantis pakeleivį tamsiais negyvų sodybų langais ir miškovežių išmaltais keliukais. Bet tik ne vidurvasarį, kai didmiestiečiai prisimena paveldėtą nekilnojamąjį turtą paežerėse, iš anksto rezervuotas vietas kaimo turizmo sodybose ar spontaniškai susikrauna į bagažinę palapinę ir šašlykinę, kad parodytų savo vaikams, kaip juos tėvai kankino visam gyvenimui įsiminusiu stovyklavimu prie Dusios, Metelio ar Seiros užtvankos.

Tai jie išperka brangiausius ledus ir nealkoholinį alų leisgyvėse kaimo krautuvėlėse, krykštauja kaip vaikai, radę Veisiejų turgaus sendaikčių skyriuje vokiečio išmestą suvenyrą iš 1984 m. alaus šventės ar gumuke perrištą kartono dėželę mėšlinų kaimiškų kiaušinių. O mes, čiabuviai, gyvename savo neskubų gyvenimą, tarsi tas vasarotųjų antplūdis mums tik trukdytų, bet nesiūlytų jokių naujų galimybių. Kokia iš jų nauda – tik eilė sekmadienį degalinėje, kuri tų eilių nematė nuo anos vasaros.

Uždirbti iš vasarotojų pirmieji išmoko baidarių nuomotojai. Kam likimas davė kiemą prie upės, beliko tik ranką ištiesti ir susižerti pinigus. Panašiu metu, pačioje XX a. pabaigoje ir pirmaisiais šio amžiaus metais, prie ežerų kūrėsi kaimo turizmo sodybos – specifinė verslo rūšis, kurios investicinę grąžą turbūt reikėtų skaičiuoti net ne dešimtmečiais, o šimtais metų. Tačiau tuo metu buvo pinigų iš muitinės, kažkas grįžo į tėviškę iš užsienio ir, kaip tą reiškinį vadino vienas mano bičiulis NT brokeris, „brangiai nusipirko sau darbo vietą visam gyvenimui“.

Jeigu imčiau nagrinėti kaimo turizmo sodybų užimtumo statistiką ar pakalbinčiau kokios jų asociacijos įgaliotus asmenis, tai tikriausiai tektų jums paišyti optimistinį vaizdelį, kaip miestiečiai džiūgauja atradę mūsų gamtos lobius, o užsienio svečiai aikčioja niekur kitur nuo Antarkties iki poliarinio rato nematę į pirtelės slenkstį atremtų girnapusių. Bet kartais pasikalbu su gyvais žmonėmis ir apibendrinu jų papasakotas istorijas, todėl matau kiek liūdnesnę šito verslo ateitį.

Problemą galėčiau užčiuopti tame, kad kaimo turizmo sodybas mūsų krašte kūrę dabartiniai šešiasdešimtmečiai pasirinko labai siaurą ir nykstančią verslo nišą. Jų klientai buvo ir tebėra tos pačios kartos miestiečiai iš blokinių daugiabučių. Jie sunkiai dirba visus metus ir, kaip patys sako, per atostogas ar šiaip vasaros savaitgalį nori atsipalaiduoti taip, kaip moka. Pirtis, ant žarijų kepama mėsa, daug alaus, o paskui ir stipresnių gėrimų, žvejyba iš valties ar nuo liepto. Dar geriau, kai į sodybą kokia nors proga suvažiuoja didesnė bendradarbių, draugų ar giminaičių kompanija, švenčia vestuves, vadovo jubiliejų ar bendrovės veiklos sukaktį. Tada prireikia ir gyvos muzikos atlikėjų, vidurnaktį į dangų kyla fejerverkai, o kelių kilometrų spinduliu gyvenantys kaimynai guodžiasi viltimi, kad sekmadienio popietę ar bent pirmadienį kaimo turizmo sodybos svečiai išsivažinės namo.

Nepradėsiu verygiškai moralizuoti apie tokio poilsio poveikį sveikatai ir netgi necituosiu kaimynų bambėjimo. Mane labiau domina tokio verslo modelio gyvybingumas. Nes pirtelių, kubilų ir šalto alaus mylėtojų karta pamažu traukiasi iš aktyvaus gyvenimo, užleisdama vietą tūkstantmečio kartos jaunimui, kuris į tokias tėvų pramogas žvelgia su neslepiama pašaipa. Jų nepriversite visą naktį užstalėje klausytis vestuvinių šlagerių. Daugelis iš jų nevalgo ne tik pusiau žalių, pusiau susvilintų šašlykų su actu apšlakstytais svogūnais, bet ir jokio gyvulinės kilmės maisto, smerkia medžioklę ir žūklę kaip nepateisinamą gyvybės kankinimą dėl neandartalietiškos pramogos. Vietoje alkoholio jie mieliau renkasi „žolės“ dūmą, o pamatę sodyboje kineskopinį televizorių fotografuoja kaip neregėtą technikos paveldą iš visų pusių ir kelia nuotraukas į socialinius tinklus.

Tūkstantmečio karta taip pat keliauja po Lietuvą ir atranda atokiausius jos kampelius ne tik vidurvasarį. Tačiau jai reikia jaukių restoranėlių ir gerą kainos bei kokybės santykį siūlančių trumpalaikės nakvynės vietų, o ne iš anksto rezervuojamų girdyklų trims šimtams vestuvininkų. Reikia žygių į pelkes ir paukščių stebėjimo, vaistinių žolelių pažinimo edukacijų ir grybavimo treniruočių. Jie jau gali sumokėti už tai, ko niekur kitur nerastų ir nepatirtų, bet ne už kolūkinį baroką ir dėdės Prano laidotuvėse jau girdėtą užstalės etnografiją.

Neturiu gido kvalifikacijos ir neteikiu jokių turizmo paslaugų, tačiau kone kiekvieną kartą, kai feisbuke pasidalinu gražiausių Lazdijų krašto vietų nuotraukomis, sulaukiu žinučių iš sostinėje ar užsienyje gyvenančių virtualių draugų su pasiūlymais palydėti juos į tas vietas, rekomenduoti maršrutą ar nakvynės vietą. Kartą emigrantų kompanijai naktį miške esu nemokamai viręs baravykienę katile ant laužo ir iš svečių paėmęs pinigus tik už fotosesiją Molotovo linijos bunkeriuose.

Daugelis kaimo turizmo verslų taip ir nesugebės pritaikyti savo veiklos kitoms svečių kartoms ir galiausiai liks tik jaukia savo nusenusių šeimininkų gyvenimo vieta. O sugalvoti kažką naujo galės tik jų paveldėtojai, geriau suprantantys savo bendraamžių poreikius ir pomėgius.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2023-06-30)

Š. Mažeikos nuotr.