R. Buinauskas: kviečiu ne idėjomis girtis, o kuo daugiau ąžuolų pasodinti

Sodinti ąžuolus Lietuvoje visuomet buvo šventas reikalas. Man, kaip gamtininkui, yra labai gražu, kai kiekviena proga, norėdami įprasminti pradedamus darbus, pažymėti  svarbų gyvenimo įvykį, lietuviai pasodina ąžuolą. Štai kad ir prie Lazdijų kepyklos augantis ąžuolas, kurį, kaip žinome, lazdijiečiai patriotai pasodino 1930 metais Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių proga. Arba mūsų, Lazdijų žirgininkų klubo, pernai rudenį iš Adolfo Ramanausko-Vanago tėviškės parvežtas ąžuoliukas, kurį pasodinome kartu su rajono savivaldybės meru Artūru Margeliu šalia bažnyčios. Ant Meškakalnio šalia Lazdijų gimnazijos auga buvusių šios mokyklos auklėtinių ąžuolai. O kiek ąžuolų pasodinta šalia sodybų, pradedant namo statyba, gimus vaikams...
Praeitos savaitės „Lazdijų žvaigždėje“ skaitau ir savo akimis netikiu – ąžuolai jau  padaryti politinių rietenų objektu, taip norint sureikšminti savo asmenį. Tarsi  ąžuolai, Sąjūdis ar ąžuolų sodinimo idėja kažkam vienam priklausytų. Bandyta parašyti taip, tarsi kažkas tikrai tuos ąžuolus vogė, ir taip suklaidinti, supainioti kaimo žmogų, kuris viskuo, kas laikraščiuose parašyta, aklai tiki.  
Todėl manau, kad labai gražu būtų, jog mes, visų partijų, judėjimų, asociacijų atstovai, minėdami Adolfo Ramanausko-Vanago žūties metines lapkričio pabaigoje, kur nors šalia Lazdijų pasodintumėme visų rajono judėjimų ir partijų ąžuolyną. Kad ir nedidelį, nuo kiekvienos partijos ir judėjimo – po vieną medelį. Tegul būna jis kaip priminimas mūsų vaikams, kad sodinant medžius galima ir dėl svarbesnių dalykų susitarti.
Ramūnas Buinauskas, Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas, gamtininkas