A. Motiejūnas: nustebino sprendimas dėl žirgininkui skirtos „bausmės“

Perskaičiau spaudoje apie mūsų rajono žirgų augintoją Antaną Šaulį. Nors teisingiau jį būtų vadinti, mano nuomone, ne žirgų augintoju, o žirgų kankintoju.
Teismas, neradęs byloje pakankamai įrodymų dėl gyvūnų kankinimo, Šauliui skyrė tik įspėjimą, palikdamas gyvulius ir toliau jo globai, tiksliau – nepriežiūrai.
Kiek metų mes mušame pavojaus būgnus, kad jo ūkyje negerai, kad gyvūnai kankinami, kad nėra pašarų, kad žirgai neprižiūrėti, be veterinaro paslaugų, sužaloti. Ir kas iš to?
Veterinarijos tarnyba – kaip akla višta, kiek nuvažiuoja – vis gailestingumo pilni, girdi, neradom nukritusio negyvo arklio, tai ir viskas gerai, pažeidimų nėra.
Jei veterinarai atsakingiau dirbtų savo darbą, gal teismui būtų pakakę įrodymų ir bausmė būtų buvusi griežtesnė, gyvūnai paimti ir jam uždrausta toliau juos auginti bei kankinti.
Veterinarai sako, kad važiuoja ir tikrina. Tai man įdomu, kada buvo tam ūkyje paskutinį kartą ir ką rado? Vienam žirgui per žiemą reikia ne mažiau kaip penkių rulonų pašaro. Tai Šaulio bandai – ne mažiau nei šimto rulonų. Tai ar yra tas šienas? Kur jis sudėtas? O gal dar tik šienaus? Tuomet ką pjaus, kai rugsėjis ant nosies?
Manau, kad rajono valdžia ar kažkas turi pareikalauti didesnės atsakomybės ne tik iš Šaulio, bet ir veterinarijos inspektorių, vietos seniūnijos, kad vadinamasis žirgininkas jaustų nuolatinį spaudimą rūpintis gyvūnais, o mums nereikėtų piktintis skaitant tokius teismo sprendimus ir galvoti, kaip tuos arklius iš to pragaro gelbėti.

Algirdas Motiejūnas, žirgininkas