M. Tradišauskas: stebuklų šalis ta Lietuva

Prieš kurį laiką man nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pamačiau išpjautus želdinius. Išguldyti beržai, alksniai gulėjo suversti krūvomis. Šalia esančiame sklype buvo padaryta lygiai tas pats. Supratau, kad pjovėjai greičiausiai neapsižiūrėjo ir „įlindo“ į mano ribas. Kreipiausi į policiją. Nurodžiau žalą, paprašiau surasti kaltininkus ir nubausti.
Sulaukiau tyrėjo, nuvažiavome, apžiūrėjo, išvažiavo. Tada po kiek laiko sulaukiau labai mandagaus rašto iš Lazdijų policijos. Apie tai, kaip jie dėkingi, kad pasitikiu policija, kad kreipiausi ir kad pradėtas tyrimas ir kt.
Apsidžiaugiau. Net nusistebėjau, kad pareigūnų bendravimas ir kultūra su nukentėjusiais piliečiais yra aukšto lygio, kaip sakoma.
Bet, kaip sakoma, neperšokęs griovio – nesakyk op. Nors buvo nustatyti ir gretimo sklypo savininkai, ir kas pjovė tuos medžius, ir kiek jų išpjovė, po poros mėnesių paaiškėjo, kad jokio nusikaltimo nebuvo padaryta. Net laišką iš tų pačių mandagiųjų pareigūnų gavau apie tai.
Tai man, paprastam kaimo ūkininkui, laisvos Lietuvos piliečiui, kas nors paaiškinkite dabar: ar jau čia Lietuvoje vogti yra legalu? Taip išeitų, kad aš nuvažiavęs pas merą į laukus nusikuliu jo kviečius ir išvažiuodamas su kombainu dar špygą pasuku pavymui. Arba prie policijos komisariato sėdu į pirmą atrakintą automobilį ir nuvažiuoju. Jei pagaus, sakau, kad pėsčias iki parduotuvės tingėjau eiti.
Stebuklų šalis ta Lietuva. Lietuviškų stebuklų, ne kitaip.
Mindaugas Tradišauskas, ūkininkas