K. Sukackas: ar mes separatistai, gerbiamas Vytautai?

Anąkart susirūpinęs draugas skambina man ir klausia, kas ten pas jus Lazdijuose darosi. Girdi, kodėl jūs, konservatoriai, ėjot ir niekur neišėjot, kodėl jūsų nepriėmė valstiečiai, kodėl... kodėl jus separatistais vadina patriarchas? Tai kas jūs dabar, dar klausia, ne kregždutės, žalieji jau ar kokie ten... atskalūnai?
– Nei tokie, nei anokie, – bandau senam bičiuliui iš partijos paaiškinti.
Jis gi išgirdo – užkibo ant informacijos kabliuko ir panoro iš pirmų lūpų išgirsti. Turėdamas kantrybės, bandau jį įtikinti: „Mes nei separatistai, nei separatoriai kažkokie. Mes nenorime kitų teritorijų užkariauti, mums gerai čia ir dabar. Turime minusų, trūkumų, esame klydę, slydę, ne kartą už savo klaidas mokėję brangiai. Pralaimėję, laimėję rinkimus... Bet mes niekur neišėjome, nieko neprašėme, kad priimtų, nesiglaudžiame po kitų skėčiu – tokie, kokie buvome, tokie ir likome“. Suprantama – demokratija dabar, kas kaip nori, tas taip šneka, rašo, vertina ir įvertina... Skandalų gi reikia, rinkimai gi pirmininko artėja. Reikia sujaukti ramybę, taip sakant, ,,sumutyti“ vandenį, išgaudyti nepaklusniuosius, kurie turi savo nuomonę, kad plėšresni galėtų surasti daugiau vietos po saule. Rinkimai po rinkimų, agitacijos, vieni nori vieno vado, kiti nori kito. O tas posakis – kas ne už mane, tas prieš mane – neatitinka dvasios. Jau netinka. Važiavo tie kandidatai, agitavosi, o Gabrieliaus, kuriam tiek daug klausimų kilo, nesulaukėme, neišvydome. Mes, dzūkai, juk svetingi, kas trukdo atvykti, išsiaiškinti, susėsti padėjus ambicijas į šoną ir pasikalbėti atvirai, be užuolankų. Mes irgi norime būti išgirsti... Bet ne, geriau žiniasklaidos, kolegų mano, ruporus įjungtus paleisti, raštais atakuoti, pasiaiškinimų prašyti ir užmaišius virti tokią košę, kurią sunku bus išsemti su šaukštu ar samčiu, o gal didelio dzūkiško ,,šiūpelio“ reiks ieškoti. Apsitapšnosim visi ja ir naudos nebus...
O šypsosis kiti, už kampo trindami rankomis, oponentai mūsų džiūgaus...
Girdžiu iš draugo lūpų susirūpinimą: kaip čia bus, kaip čia bus. Atsakau – kažkas bus. Audros be priežasčių nekyla. Tik jų padarinius sunku prognozuoti – išvarto jos kartais viską, išlaužo, išdarko tai, kas jau stovėjo. Jos būna negailestingos, ypač iš Vilniaus politiniams vėjams papūtus, saviems prieš savus. Ir tuos jie užkabina, kurie tvirtai ant žemės stovi, darbais ir partijai, ir Dzūkijai nusipelnę.
Paklauso, paklauso mano draugas, ką aš porinu, ir bando suprasti mano atsakymus.
Jis sako, kad gal perdėtas šis skandalas, gal ir ponas Vytautas per daug įsikarščiavo. Anot supratingo draugo, separatizmu čia nekvepia.
– Gal ir nekvepia, – atsakau. – Jiems kažkaip Vilniuje geriau matyti. Iš aukščiau, iš tribūnos...
Todėl taip kalbėjusio visgi norisi paklausti, jau žodžių nevyniojant į vatą.
– Ar mes separatistai, gerbiamas Vytautai? Ar taip, tokiomis etiketėmis, vadinti galite šiek tiek kitaip manančius savo bendražygius?
Draugas patenkintas, atlyžta. Jam jau viskas aišku. O mums...
Kęstas Sukackas, buvęs ilgametis Sąjūdžio narys, vienas iš konservatorių partijos steigėjų Lazdijų rajone, šios partijos narys, bet ne SEPARATISTAS