E. Straigytė: patikėkite, kai kurie kankiniai tikrai tampa šventaisiais
Aš pasitikiu mūsų šalies kariuomene ir norėčiau labiau prisidėti prie jos stiprinimo. Bet nepasitikiu nė vienu Lietuvoje veikiančiu banku, nes bet kuris iš jų gali pradanginti pinigus iš mano asmeninės sąskaitos. Ir kalbu tikrai ne apie tuos beveik laukinio kapitalizmo laikus, kai šitaip elgdavosi visokie holdingai, sekundės ar kitokie subjektai, veikiantys su valstybės žinia. Tada Lietuvos Respublika buvo labai jauna, todėl suprantama, kad daug ko dar tik mokėsi.
Dabar mūsų valstybė jau patyrusi, vėtyta ir mėtyta, valdoma, ačiū Dievui, dar ne dirbtinio intelekto, o žmonių, turinčių smegenis. Tik tie žmonės valdžioje (beje, mūsų pačių išrinkti) neturi... širdies. Vietoj empatijos mažam žmogeliui, taigi labiausiai pažeidžiamai visuomenės daliai, greičiausiai bujoja egoizmas ir interesai. Nėra nei galios, nei valios ką nors keisti, kad būtų geriau ir saugiau gyventi visiems.
Trečiadienį tikintieji meldėsi šv. Agotai ir prašė užtarimo, kad ši kankinė ir šventoji apsaugotų namus nuo gaisro. Šventinta Agotos duonelė iš bažnyčios parkeliavo į dažno namus, buvo dalijama artimiesiems, kad saugotų ir juos. Mano rūpestinga bendradarbė (ji dirba valytoja) ir man, ir kolegoms taip pat atnešė ir duonelės, ir šventinto vandens. Sakė, kad jos namuose kilus gaisrui ugnis nuslopo ties kambario slenksčiu, mat ten moteris laikė šventintą vandenį. Aišku, galima atmesti tokius liudijimus, galima netikėti, bet tada lieki vienas. Akis į akį su savo nelaime ar neganda, kai ji ištiks. Policija gali apginti nuo smurto, ugniagesiai išgelbės nuo ugnies, pasieniečiai dieną naktį budi, kad mūsų nenusiaubtų piktavalių ar nelegalų ordos... Taigi dirbi, uždirbi ir jautiesi saugus lyg meškos užanty. Ar tikrai?..
Gyvenimiškos situacijos paneigia tai, jog esi saugus visomis prasmėmis. Štai pernai gal gavai geresnį darbą ar aukštesnes pareigas ir patikėjęs savo sėkme ryžaisi įsigyti brangų pirkinį. Skolon, su banko paskola. O po kurio laiko kažkas nenumatyto atsitiko (artimojo liga, kokia nors stichija) ir tu jau tapai probleminiu žmogumi bankui. Ir valstybei. Mat ji jau kurį laiką leidžia skolininkų prievaizdams antstoliams kišti nagus ir prie asmeninių sąskaitų banke. Ir visai nesvarbu, kad antstolis jau atskaito įstatymu reglamentuotą darbo užmokesčio dalį. Kiti eiliniam piliečiui nematomi čiuptuvai pasigriebia ir tai, kas tarsi nepriklausytų. Bet jeigu nors kiek viršija nustatytą pragyvenimui skirtų lėšų minimumą, kodėl gi nepaėmus. Kreditorius visada svarbesnis. Žmogus stveriasi už galvos, galiausiai pradeda dirbti nelegaliai, kol vieną dieną emigruoja. Laikinai, bet lieka ilgam. Mat ten, išties demokratiškai veikiančiose valstybėse, niekas nelenda prie piliečio asmeninių finansų net šiam turint kokių nors finansinių bėdų. Yra agentūros, kurios ištiria situaciją, sudėlioja planą ir stebi, kaip žmogui pavyksta išsikapstyti. Be streso ir represijų.
Lygiai prieš metus rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Sprinter“ atliko visuomenės apklausą dėl žmogaus teisių gynimo ir teisėsaugos institucijų vertinimo. Paaiškėjo, kad Lietuvoje mažiausiai pasitikima antstoliais, ir suprantama kodėl. O pasiteiravus respondentų dėl dažniausiai pažeidžiamų žmogaus teisių, kiek daugiau nei trečdalis (39 proc.) nurodė, kad žmogaus teisės į privatų gyvenimą yra pažeidžiamos. Kaip žinia, žmogaus uždirbti pinigai irgi yra privati nuosavybė.
Pilietis valstybės akivaizdoje dažnai atrodo tarsi musė prieš dramblį. Reikia tapti kraujasiurbiu uodu ar kokia nors blake, kad dramblys pasijustų nejaukiai. Kol kas mūsų piliečiai tą kraują nuleidinėja keikdami savo valstybę ir bėgdami iš jos. O valdžios galvos jau generuoja kitą sprendimą – kaip įdarbinti bankuose laikomus piliečių indėlius didinant karinį mūsų šalies pajėgumą bei saugumą. Tikslas šventas ir neginčytinas. Bet dramblys dabar rizikuoja pats, nes straubliu nusitaikė ne į muses, o į erelius.
Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-02-07)
