E. Straigytė: kai senatvė tokia (ne)baisi

Pavasarį, kai visa gamta bunda, kai virš sodybų ratus suka gandrai, o blindės jau apsipylę pūkuotais žiedeliais, keistoka imtis tokios temos. Bet sužydėjus sodams ne vieno atminty gal suskambės seniai girdėtos dainos motyvas apie motinėlę balta skarele. Ir pagalvosime: sengalvėlės dabar atrodo visai kitaip, nes ne tik kad neryši skarelių, nerymo prie lango ar kiemo vartelių, bet ir imasi įvairiausių veiklų. Tampa tokios pat užimtos kaip ir jų dukros, marčios ar anūkės. Arba ramiai laukia saulėlydžio savo šeimos rate. Arba − atsiduria valdiškuose namuose.

Anądien vienas jaunuolis klausia manęs, ar man sulaukus tokio amžiaus nieko neskauda. Tada atsiprašo dėl savo nekuklaus klausimo ir paaiškina, kad jį tiesiog šokiravo... senatvė. Mat su mama buvo nuvykęs į reabilitacijos centrą pajūryje ir ten apstulbo pamatęs daug mano amžiaus žmonių, kurie vos vaikšto, nes visi turi problemų su klubo sąnariais. Sako pasijutęs tarsi siaubo filme. „Ar tu jaudiniesi dėl savo mamos?“ – klausiu jo. „Ne, man tiesiog buvo keista, kad ta senatvė tokia. Tokia baisi.“

Tada kalbu jam apie tai, kad nei manęs, nei savo mamos, kuri irgi netruks sulaukti tokio amžiaus, nederėtų priskirti seniems žmonėms. Laikai pasikeitė, žmonės gyvena kur kas ilgiau, taigi senatvė šiais laikais prasideda tikrai ne nuo pensinio amžiaus ir juo labiau ne įpusėjus šeštą dešimtį. Tačiau kalbėtis apie tai reikia − ir dabar, ir ypač vėliau, kai artimiausi žmonės pasieks brandų amžių. Kalbėjimasis visada padeda susikalbėti.

Negaliu atsiriboti ir nuo savo asmeninės patirties. Kai mano teta Onelė, kilusi iš Lazdijų ir beveik visą gyvenimą pragyvenusi Alytuje, įsitaisė tą pačią bėdą – skaudantį klubą, labai raginau operuotis, kad galėtų vaikščioti, kad nereikėtų užsidaryti bute, nes tada jau būtų labai liūdnos ir sunkios dienos. Operaciją Onelė įveikė, ant kojų atsistojo ir kurį laiką džiaugėsi, kad pati viena visus savo rūpestėlius įveikia. Kieto būdo, gerą humoro jausmą turėjusi, o savo vaikų taip ir neužgyvenusi siūlomą pagalbą tiesiog atstumdavo, kartais net įsižeisdama dėl to. Kai likimas dribtelėjo dar vieną išbandymą, šįkart jau nepagydomą ligą, ėmė ir sugriuvo kaip koks pūvančių bulvių maišas. Taip atsidūrė ligoninėje, tada slaugos skyriuje. Šaukėsi mirties, kad greičiau iškeliautų pas savo seniai mirusį Vitulį, bet Dievas turėjo kitų planų. Taigi teko jai pamatyti visas senolių, pasiligojusių, dar mylimų ir lankomų arba jau likimo valiai paliktų, būties ir išėjimo būsenas. Visa tai regėjau ir aš, kai lankydavau savo tetą. Dažnai palatos duris tekdavo atsirakinti: vienai iš moterėlių jau buvo diagnozuota demencija, klajodavo ji visur nesusivokdama, o kai kartą slaugės parsivedė ją iš kiemo, imtasi atsargumo priemonių ir įkaitėmis tapo dar trys visai sveikai mąstančios pacientės.

Tačiau baisiausia ne tai. Lyg juodas šešėlis pirmiausia atslenka ne taip laukiama mirtis (vienišas arba labai kenčiantis žmogus jos nuoširdžiai trokšta), bet būties niekingumas, lydimas savigailos ir pažeminimo. Žmogus pažeminimą junta tada, kai sauskelnes keičianti slaugė primena, kad jos tuoj baigsis, o čia tai ne labdaros įstaiga, viskas kainuoja. Siaubą regi tada, kai palatoje gulinčią neramią pacientę pririša prie lovos, kad neiškristų ir nesusilaužytų, o po to taip ir palieka visai nakčiai. Nužmogėjimo jausmas ištinka tuomet, kai giliai viduje žmogus, savimi baisėdamasis ir jausdamas surambėjančią širdį, visgi ima geisti, kad tą kitą, kuris guli greta ir dar pats išlipa iš lovos, bet tuštinasi čia pat tavo panosėje, prie lovos stovinčiame tualete, kažkur perkeltų, o gal tiesiog kad tas kitas greičiau savojo galo sulauktų... Iškeliavo Onelė ne iš slaugos namų, o iš ligoninės palatos, prieš tai dar susitaikiusi, kad jei ne mirtis, tai geriausias pasirinkimas jai, bevaikei ir labai savanaudį globėją pasirinkusiai, senelių namai.

Kaip žinia, senelių namų Lietuvoje yra gana nemažai. Kai kurie iš jų valdomi valstybės ar savivaldybių, dar kiti priklauso privačiam verslui. Šį mėnesį socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė vizituos šalies senelių namus ir tikrins, kokia situacija juose ir ar šiame sektoriuje pakanka kontrolės. Jau žinoma ir tai, kad pradėti tam tikri procesiniai veiksmai dėl rimtų pažeidimų ir įtarimų, pareikštų kai kurioms senelius globojančioms įstaigoms. Gandai, kad esama vietų, kur seneliai krenta lyg musės, jau nebėra vien tik kalbelės, mat realūs piliečių skundai jau pasiekė ir teisėsaugą.

O kad šie mano pastebėjimai ir pasvarstymai nebūtų visai pesimistiniai, noriu pasidalinti dviem  prisiminimais. Gerą širdį turinčių ir savo darbą mylinčių žmonių tikrai yra. Atsimenu, kartą teko pavėžėti iš Veisiejų į darbą Lazdijuose keliaujančią moterį. Ji pasakojo, kaip senelių namuose gyvenančiai senolei artimieji surengė jubiliejinę šventę: stalą nuklojo skanėstais, patys atvažiavo pasipuošę ir linksmi, sveikino ir linkėjo, fotografavosi ir juokėsi. Tada išbildėjo visi − laimingi, kad pasveikino, kad senolė dar visai stipri. O šioji po to darbuotojoms atviravo, kad nenorėjusi ji tokios didelės šventės... Ir pridūrė tai pasakojusi geraširdė moteris, kad dėmesio ir meilės tai senolei reikia labiau nei dovanų. Bet dažnai artimieji taip elgiasi: atveža, palieka ir pamažu pamiršta savo senelius.  

Pamenu ir kadaise savo rengtą reportažą vienam žurnalui. Tada pasakojau gražią meilės istoriją, kai vienas kitą įsimylėjo ir gyvenimo saulėlydį meilėje sutiko du senoliai, gyvenę Veisiejų socialinės globos namuose. Šiandien kalbant su šios įstaigos vadovu Zigmu Kukučioniu, netgi pajuokavom draugystės tema. Anot jo, tokių porų čia nėra, o su draugyste visaip būna − šiandien draugauja, rytoj jau ne.

Šiuo metu Veisiejų socialinės globos namuose, kurie vis dar yra tarp tokių, į kuriuos labai norima patekti, gyvena 126 įvairaus amžiaus ilgalaikės globos gyventojai, yra keletas tokių, kuriems skirta laikina globa, taigi, jie čia bus mėnesį ar keletą. Aną savaitę eilėje rikiavosi 16 laukiančiųjų, o dabar yra 11. Tarp globotinių yra ir šimtamečių.

Taigi sulaukia garbaus amžiaus ir svetimuose nameliuose gyvenantieji. O tokių, likusių be artimųjų priežiūros, bus labai daug, nes jau pradėjo senti toji karta, kurios vaikai emigravo į užsienio šalis ir ten įleido šaknis. Šie būsimi senoliai lieka valstybės globotiniai. Derėtų pridurti, kad nuo šių metų sausio pailgėjo senatvės pensijos amžius ir būtinasis stažas pensijai gauti – šiemet į pensiją galės išeiti 64 metų ir 10 mėnesių sulaukę vyrai ir 64 metų bei 8 mėnesių moterys. Tiesa, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neplanuoja dar labiau ilginti senatvės pensijos amžiaus. Dirbantis žmogus gal ilgiau išlieka gyvybingas?

Kai prieš šv. Velykas skrisiu pas sūnų į Didžiąją Britaniją, oro uoste sutiksiu daugybę brandaus amžiaus žmonių. Dauguma dar dviese, dar poroje, skrenda lankyti vaikų ir anūkų, nes taip paprasčiau, o ir pigiau. Po to ateis laikas, kai sveikata jau nebeleis tokių išbandymų ir tradicines šventes teks minėti kitaip. Būties juoduliai įsigaus ir į šių žmonių gyvenimus, ir kažkada jau nebesinorės dar ilgiau gyventi.

Neseniai kalbėjau su labai pasiturinčiu žmogumi, valdančiu kelis verslus. Jis dabar gyvena taip gerai, kad jau gali pildyti savo svajones. Taigi kuria japonišką sodą – vežasi brangius medelius ir sodina juos ten, kur buvo plynas laukas, kloja akmenis, stato tiltą. Galėtų, aišku, statyti senelių pensioną, turėtų iš ko. Bet jo svajonė kita. Apie savąją senatvę jis tikrai negalvoja, o tėvus, jeigu prireiktų, aprūpins geriausia priežiūra.

Valstybė stiprėja, visuomenė sensta, tradicijos keičiasi. Tik vertybės amžinos ir širdis visada jaučia taip pat. Aš noriu, kad mano senatvė prasidėtų kuo vėliau. Ir kad be apmaudo galėčiau pasakyti − iš nieko nenoriu nieko, nes toks gražus ir nepakeičiamas tas mano saulėlydis gimtinėje.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-04-04)