Kodėl Krosnai toks svarbus dailininko Vytauto Kasiulio sugrįžimas

Liepos 9 dieną dailininko Vytauto Kasiulio (1918–1995) ir jo žmonos Bronės Kasiulienės (1918–2010) palaikai buvo perlaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Šis gražus jo sūnaus, taip pat Vytauto, gyvenančio Paryžiuje, gestas – puiki dovana ir Lietuvai, švenčiančiai 100 metų nepriklausomybės atgavimą, ir, žinoma, Krosnai. Mat jo tėvas – medžio drožėjas, dailininkas ir knygnešys Matas Kasiulis (1865 – 1925) gimęs Grabaukoje (Krosnos valsčius), puošęs ir Krosnos bažnyčią, ilsisi Krosnos kapinėse. Neradus jo kapo, 2013 m. jam pastatytas kenotafas.

Karvės galva su didžiuliais ragais, bėgimas į Egiptą ir menkas medis

Pasak poeto, literatūros ir meno kritiko Henriko Nagio, vargu, ar kuris dailininkas per tokį trumpą laiką susilaukė tokių stulbinančių palyginimų – jį lygino su Dufy ir Chagallu, Daumieru ir Matisse, Rounalt ir viduramžių meisteriais. Ir visa tai rašė Paryžiaus kritikai, labai retai ir labai šykščiai daliną tokius komplimentus nepažįstamiems ateiviams. O menotyrininkė Raimonda Kogelytė-Simanaitienė priduria, kad V. Kasiulis buvo labai darbštus, paveikslų prikūrė gausybę – tai tarsi lietuviškas Pablas Pikasas, kurio kūriniai skaičiuojami tūkstančiais.

Vytautas Kasiulis gimė Simne 20 18 m. balandžio 23 d. Tačiau jo tėvo mirties liudijime nurodyta, jog velionis paliko 47 metų žmoną ir 11 metų sūnų. Išeitų, kad gimė jis ketveriais metais anksčiau. Žurnalistės Editos Mildažytės teigimu, Vytautas tikriausiai norėjęs susitapatinti su Lietuvos nepriklausomybės metais.

Kaip bebūtų, oficialiai šiandien sakoma, jog dailininko gimimo metai yra 1918. Ir tėvas jo buvo Matas Kasiulis Grabaukoje, Krosnos valsčiuje gimęs savamokslis dailininkas vėliau supratęs, jog trūksta žinių, studijavo Varšuvos taikomosios dailės institute. Jo darbų šiandien galima rasti Krosnos, Simno, Krokialaukio, Veisiejų ir kitose bažnyčiose.

Turbūt todėl, kad tėvo darbštaus dailininko ir medžio drožėjo, o sykiu ir knygnešio būta, Vytautas Kasiulis dar ankstyvoje vaikystėje pamėgo teptukus. Būdamas dešimties gavo miestelio mėsininko užsakymą nupiešti krautuvėlės iškabą. Už nupieštą karvės galvą su didžiuliais ragais gavo pirmą honorarą 1941 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą ir jo sukurtas diplominis darbas „Prieš spektaklį“ buvo pripažintas geriausiu ir šiandien puošia Kauno muzikinio teatro fojė. Dėstytojaudamas minėtame institute 1941–1944 m. susituokė su Brone Dzėtaveckaite, 1943 m. Kauno valstybiniame meno muziejuje surengė pirmąją parodą, kurioje buvo eksponuojama 100 darbų. 1944 m. emigravus į Austriją, paskui ir Vokietiją sutuoktiniams gimė sūnus Vytautas. 1946–1948 m. jie gyveno Freiburge ir Vytautas dėstė Dailės ir amatų mokykloje, 1947–1949 m. vadovavo piešimo klasei.

Nuo 1948 m. Vytautas Kasiulis vienas išvyksta gyventi į savo svajonių miestą Paryžių. Žmona su sūnumi atvyko tik po kelerių metų. Labai sunkiai vertęsis Paryžiuje iš pradžių jis dalyvauja amerikiečių galerijos „Hallmark“ surengtame kalėdiniame konkurse. Anot žmonos Bronės, Kasiulis neturėjo drobės, tai ant pagalvės, kurią dovanojo Greimienė (semiotiko, mitologo, eseisto, semiotikos mokyklos įkūrėjo Algirdo Juliaus Greimo (1917–1972 ) pirmoji žmona Ona Bagdonaitė Greimienė - aut. pastaba). Iš šešių tūkstančių darbų buvo atrinkta du šimtai – Vytauto taip pat. Paskui iš tų dviejų šimtų tik 52 – Vytauto taip. Ir vežiojo tą parodą po Ameriką, Argentiną.

Vėliau sudaryta Vytauto Kasiulio sutartis su Londono dailės galerija „Marllborough, darbai eksponuojami „Galliera“ muziejuje, Raymondo Duncano galerijoje. Greitai Vytautas tampa pripažintu dailininku. Jis žinomas Niujorke, Berlyne, Stokholme, Kopenhagoje, Ženevoje. Iš pradžių įsigyja „Gallerie des Beux – Arts“, o netrukus galeriją „Galerie Royale“ Paryžiaus centre. Pasak žmonos Bronės Vytautas labai daug dirbo, net naktimis, surengė daugybę parodų. Nebuvo bohemiškas, lietuvių bendruomenei nepriklausė. Netikėtai mirus, lydint keturiems asmenims, palaidotas buvo de Pantin kapinėse Paryžiaus priemiestyje. Dailininkas paliko apie 1500 aliejumi tapytų paveikslų, 950 pastelių, 200 guašų, apie 50 litografijų.

Menotyrininkė Laima Bialopetravičienė štai kaip apibūdino Vytauto Kasiulio stilistinę manierą: „pasižyminti virtuoziška linijų žaisme, rafinuotais spalvų sąskambiais žėrinčiu koloritu, lengva ir žaisminga“. Piešinių tematiką apibūdina taip: „kompozicijoms jis rinkosi gerai pažįstamus Paryžiaus gatvės gyvenimo motyvus: muzikantus ir šokėjus, cirko artistus, knygų ir gėlių prekyvietes, taip pat dailininko dirbtuvių ir kavinių scenas“.

Nepaisant didelės meilės Paryžiui jis save laikė tremtiniu. Buvo be galo darbštus ir kuklus. „Tėviškės žiburiuose“ 1972 11 Vytauto Kasiulio pasakyta: „Tremtyje pamačiau „mišką“ ir supratau, koks menkas medis aš esu“.

Lietuvos dailės leidinyje „Vytautas Kasiulis. Rojaus sodai“ Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys teigia: „Lietuvoje V. Kasiulis buvo minimas retai, ne mūsų visuomenei dailininko kūryba ilgai buvo tiesiog nepasiekiama“ .

„Koks tikslas dabar, po mirties grįžti į Lietuvą?“

2008 m. 90-ąjį Vytauto Kasiulio jubiliejus pažymėtas Kultūros baruose Nr. 4 išspausdinant Elvyros Valiukaitės straipsnį „V. Kasiulis – gimtinėje nepelnytai pamirštas menininkas“. O rašytojas Valdas Papievis, skelbdamas Vytauto Kasiulio laiškų ištraukas rašytas iš Paryžiaus į Freiburgą, užrašė tokius dailininko žmonos Bronės Kasiulienės žodžius: „Lietuvai jokių jausmų neturiu. Vytauto motiną Lietuvoje nužudė, seserį su šeima ištrėmė į Sibirą, švogerį sušaudė <...> Mano motiną išmetė iš ūkio, šeimą išardė“ Ir dar „Kasiulio paveikslų vežti į Lietuvą jokios prasmės nematau. Koks jis lietuvių dailininkas, jeigu mes neturėjome galimybės gyvent Lietuvoje. Visą laiką gyvenom su prancūzais. Koks tikslas dabar, po mirties grįžti į Lietuvą?“

2009 m. programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė“ rėmuose Vilniaus paveikslų galerijoje atidaroma tarptautinė dailės paroda „Vytauto Kasiulio rojaus sodai“ iš Paryžiaus, Niujorko, Vilniaus ir Kauno kolekcijų. Išleidžiamas puikus darbų katalogas tokiu pačiu pavadinimu kaip ir paroda. Bronei Kasiulienei abu - paroda ir katalogas - Rojaus sodai tinka ir patinka ir ji atlyžta. Lietuvai perduoti Vytauto Kasiulio darbus pagaliau sutinka. Tačiau 2010 metais ji iškeliauja amžinybėn.

2013 m. birželio 15 d. Krosnos kapinėse atidengtas Krosnos mokyklos iniciatyva pastatytas kenotafas medžio drožėjui dailininkui, knygnešiui Matui Kasiuliui, Vytauto tėvui. 2013 m. birželio 19 d. per Lietuvos TV parodomas Editos Mildažytės filmas „Vytautas Kasiulis: į Paryžių ir atgal“. 2013 m. birželio 27 d. Vilniuje atidarytas Vytauto Kasiulio muziejus. Po šio įvykio Vytautas Kasiulis jaunesnysis taip kalbėjo: „Janą Vermeerį kritikai atrado tik praėjus 300 metų po jo mirties. Vis galvojau, kad ir su Kasiuliu taip bus, bet nereikėjo tiek laukti“.

2014 m. rugsėjo 15 – 29 d. surengiama paroda „Vytauto Kasiulio. Rojaus sodai“ Lazdijų krašto muziejuje. 2016 m. liepos 14 d. Krosnos bažnyčioje apžiūrėti senelio Mato Kasiulio darbų atsilanko Vytautas Kasiulis jaunesnysis su žmona Nelly. Jie aplanko ir Krosnos kapinėse esantį kenotafą.

2018 m. birželio 3–13 d. Mato Kasiulio gimtojoje Grabaukoj (Krosnos seniūnija) „Audros vienkiemyje“ vyksta pirmasis dailininkų pleneras „Žaliuojanti Grabauka“.

2018 m. liepos 9 dieną graži, tyli, rami Vytauto Kasiulio ir Bronės Kasiulienės perlaidojimo ceremonija laiminant klebonui Algirdui Toliačiui, prasidda Kasiulio muziejuje. Padėkos žodžius perlaidojimo reikalais besirūpinusiems Prancūzijoje ir Lietuvoje taria Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė menotyrininkė Ilona Mažeikienė. Keletu prisiminimų pasidalina Vilniaus dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Dailininko sūnus Vytautas Kasiulis atvykęs kartu žmona Nelly iš Paryžiaus džiaugiasi, jog tėvai pagaliau sugrįžo namo. Dailininko giminaitė Daina Kemeraitienė Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje tarsteli: „Laimei, Vytautas Kasiulis namuose nebuvo tąnakt, kai jo sesę su šeima į Sibirą išvežė“.

Pabaigai

Pagaliau tėvo Mato ir sūnaus Vytauto Kasiulių atminimo ženklai stūkso ir kapinėse: vieno – Krosnoje, kito – Vilniuje. Ant Mato Kasiulio kenotafo skaitome: „Lieki čia apgintos knygos šviesoje“. Atsitiktinai ar ne, bet priešais jį palaidotas Krosnos gyventojas Sergejus Janušauskas, kurio antkapyje-knygoje užrašyta: „Žmonės ir knygos/ Laukai ir girios/Buvo tavo lobiai/ir gyvenimo prasmė.“ Paminklo Vytautui Kasiuliui ir jo žmonai Bronei dar nėra. Tačiau, atsitiktinai ar ne, jie palaidoti dailininko Kasiulio kūrybos „herojų“ draugijoje – poeto Mykolo Karčiausko ir aktoriaus Vytauto Grigolio.

Po Kasiulio parodos, regis 1957 m. Švedijoje, vienas žymus švedų dailininkas štai ką pasakė: “žmogus pasidarai linksmas, kai žiūri į Kasiulio kūrinius, nes intuityviai supranti, jog dailininkas pats pergyvena daug džiaugsmo, bekurdamas savo paveikslus“. To kasiuliško linksmumo ir džiaugsmo persmelkto ironija kasdieniuose darbuose linkiu ir sau ir Tau, mielas skaitytojau.

Jūratė Sutkuvienė