Danutė Andriuškevičiūtė: ar tikrai neįgalus Lazdijų rajono Vaiko teisių apsaugos skyrius?

Lazdijuose, M. Gustaičio g. Nr. 2 daugiabučiame name, yra Lazdijų rajono savivaldybei priklausantis vieno kambario butas. Bendras buto plotas – vos 33 kv. metrai, iš jų gyvenamojo kambario – 18 kv. m, virtuvės, vonios ir prieškambario – 15 kv. m. Tai butas, skirtas gyventi mažai šeimai arba vienam asmeniui.
Prieš maždaug ketverius metus savivaldybė šiame bute apgyvendino daugiavaikę šeimą. Tuomet ją sudarė du tėvai ir keturi vaikai. Metams bėgant, šeima didėjo, o butas liko tas pats – vieno kambario.
Sunku buvo šeimai priprasti naujame bute – prie daugiabučio tvarkos, kaimynų. Neslėpsiu – mums, kaimynams, irgi sunkokai sekėsi rasti bendrą kalbą su naujakuriais. Triukšmas, nemigo naktys dėl kaimynų vakarėlių, nepagarba kaimynams – tyliai kentėme, manydami, jog gimstant naujoms atžaloms savivaldybė  šeimą tikrai perkels į didesnį būstą.
Suveikė žmogiškasis faktorius, man atrodė, jog normalu, kad mes, kaimynai, rūpinamės jaunos daugiavaikės šeimos gyvenimo sąlygų pagerinimu. Aš asmeniškai ėjau pas merą A. Margelį, į Vaiko teisių apsaugos skyrių – prašiau atsižvelgti, kad šeima gyvena viename kambaryje. Ten net lovoms vietos pastatyti nebuvo kur, o ką kalbėti apie elementarius higienos reikalavimus orioms gyvenimo sąlygoms.
Ir ką jūs manote? Visi prašymai ir skundai – lyg į sieną. Savivaldybėje sulaukiau to, kad į mane imta žiūrėti kaip į problemišką, nesukalbamą asmenį, kuris ieško pats nežino ko – stengiasi dėl kaimynų gerovės.
Man atsakydavo paprastai: ko čia ieškai, jiems šis butas geras, jie niekur keltis nenori. Suprantu, šeima nenori – savivaldybei nėra galvos skausmo rūpintis ir ieškoti didesnio padoraus būsto. Tai ko čia šioji vaikšto ir mums trukdo?
Bet, mielieji, gal tėvams toks daugiavaikės šeimos gyvenimas ir butas tiko, bet vaikams? Kas žiūrėjo jų interesų? Ką veikė šioje situacijoje rajono Vaiko teisių apsaugos skyrius? Ar ne jų pareiga buvo užtikrinti vaikų orias ir svarbiausia – higieniškas ir saugias gyvenimo sąlygas?
Vėliau paaiškėjo, kodėl šeimai tiko šis būstas. Dienomis jie miegodavo, nes bedarbiai (seniūnijai pasiūlius darbą, po poros mėnesių iš jo išėjo), o naktimis prasidėdavo gyvenimas – girtavimai, orgijos, triukšmas iki paryčių. Savaitgaliais – nesibaigiantys draugų ir giminaičių vizitai bei puotos.
Kadangi toks gyvenimo kaimynystėje faktas pažeidė ir mano teisę į ramų, sveikatai nekenkiantį gyvenimą, ne kartą naktį ėjau raminti įsilinksminusios kompanijos, prašiau nekelti triukšmo. Vaizdas bute šokiruodavo: kompanija linksminasi, alkoholis, rūkalų kvapas, o visame tame – vaikai.
Mano pastebėjimai savivaldybei, merui, vaiko teisių apsaugos specialistams apie netinkamai prižiūrimus vaikus Lazdijuose niekam nerūpėjo. Kreipiausi aukščiau – į Seimo narius, Seimo kontrolieriaus įstaigą, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybą. Iš visur atsakymai – trafaretiniai, mandagūs, bet reakcijos – jokios.
2015 metų vasarą pagaliau įvyko kažkas baisaus. Girtas tėvas savo bute vos nepapjovė žmogaus (gal sugėrovo), kilo triukšmas, veiksmas persikėlė iš buto į laiptinę, visur buvo pilna kraujo, riksmų. Baisiausia buvo žiūrėti į klykiančias tos šeimos mažametes mergaites, kurias buvo bandoma įtempti iš laiptinės į butą, kad nematytume, kaip jos bijo ką tik pamatyto vaizdo.
Neiškenčiau – nuėjau į policiją, pas viršininką, viską papasakojau apie matytą vaizdą. Parašiau pareiškimą. Atvažiavo policija, pakalbėjo su šeimos galva ir išvažiavo. Gavau atsakymą, kad šeimos galva nubausta. Net dešimt tuomet dar litų baudą policija paskyrė!!! Kokios viso to pasekmės vaikams – nei kas aiškinosi, nei kam įdomu.
Šiuo metu šiame vieno kambario bute – du tėvai ir šeši vaikai. Dar viena dukra gyvena atskirai. Ar 18 kvadratinių metrų kambarys – pakankamas būstas 8 asmenims? Lazdijų rajono valdžia ir vietos vaiko teisių apsaugos specialistai užtikrintai sako, kad taip. Ką daryti, kur kreiptis ir dėl savęs, ir dėl svetimų vaikų? Patarkite!
Danutė Andriuškevičiūtė, daugiabučio gyventoja, lazdijietė