Senoji autotransporto įmonės gvardija. ATĮ Veteranų klubui – 10 metų

„Seni bičiuliai, tikslui pasišventę, įkūrė klubą gėrio ir vilties“, – nuskambėjo himno žodžiai Lazdijų autotransporto įmonės (ATĮ) Veteranų klubo 10 metų jubiliejinėje šventėje. Kad klubui 10 metų, bylojo ir Birutės Gudišauskienės specialiai šiai progai siuvinėti paveikslėliai.
Į savo šventę sugužėjo išties daug autotransporto įmonės veteranų, kas neatėjo, siuntė linkėjimus iš garso įrašo. Ypatingas albumas „Prisiminimai iš Lazdijų autotransporto įmonės istorijos“, kuriame kelių dešimtmečių Lazdijų ATĮ raida, ėjo iš rankų į rankas.
Susirinko veteranai, rodos, labai simbolinėje vietoje – buvusiame savo įmonės administraciniame pastate. Ilgametis įmonės vadovas, dabar ATĮ Veteranų klubo pirmininkas Zigmonas Tenys rodo, kur buvo jo kabinetas, kur ne vienam teko „ant kilimo“ eiti, rankos mostu rodo tas pačias, iki šiol išlikusias grindis. Ko gero, jei prabiltų šio pastato sienos, daug mums papasakotų, bet tądien kalbėjo žmonės, ATĮ veteranai, su humoru, su grauduliu ir ašaromis. Juk buvusi autotransporto įmonė buvo visas jų gyvenimas, jų džiaugsmai, jų skausmai, darbas, šventės, čia gimė meilės istorijos, atšvęstos ne vienos vestuvės, gimtadieniai, jubiliejai, su pagarba palydėta ir amžinybėn. Anuomet Lazdijų autotransporto įmonėje, vienoje didžiausių įmonių Lazdijų mieste, virte virė gyvenimas.
Visko pradžia – prieš pusę amžiaus
Kada buvo išrastas ratas, kas jį išrado, nėra žinoma. Žinoma tik tai, kad ratui yra apie 6 tūkstančiai metų, o rato išradimas sudarė sąlygas atsirasti pirmai transporto priemonei. Beveik prieš pusę amžiaus Lazdijuose buvo įkurtas Alytaus autotransporto kontoros Lazdijų filialas, nuo 1965 metų – savarankiška Lazdijų ATK, vėliau pervadinta į autotransporto įmonę. Albume rašoma, jog įmonės veikla truko daugiau kaip tris dešimtmečius, per šį laikotarpį čia dirbo apie 2 tūkstančiai darbuotojų. Įmonė turi kuo didžiuotis, mat nuolat buvo viena didžiausių ir pažangiausių pramonės įmonių Lazdijų mieste, ne kartą pripažinta nugalėtoja ir prizininke pagal gamybinius rodiklius Lietuvoje. Visa tai – praeityje, tačiau Lazdijų autotransporto įmonės veteranų klubas gyvuoja ir šiandien, švenčia 10 metų jubiliejų ir žada tęsti savo veiklą su pirmininku Z. Teniu priešakyje. „Juk mūsų gražiausi, darbingiausi gyvenimo metai atiduoti Lazdijų autotransporto įmonei“, – ne kartą teko išgirsti jubiliejinėje šventėje.
Klube – pusšimtis buvusių įmonės darbuotojų
„Šiais metais mūsų klubui sukako 10 metų. 2007 m. gruodžio mėnesį susibūrė 8 asmenų grupė. Tuomet pradėta gvildenti idėja – kurti klubą. 2008 metais įvyko iniciatyvinės grupės pirmas posėdis. Steigiamasis klubo susirinkimas įvyko būtent šioje salėje. Nutarta įkurti Lazdijų ATĮ Veteranų klubą, išrinkta 10 žmonių klubo taryba“, – trumpai apie ATĮ Veteranų klubo įkūrimą kalbėjo ilgametis klubo pirmininkas Z. Tenys.
Koks jubiliejus be apdovanojimų, padėkų! ATĮ Veteranų klubo pirmininkas Z. Tenys už aktyvią veiklą ir nuoširdų bendradarbiavimą klubo 10-ojo gimtadienio proga įteikė padėkas Almai Vekterienei, kuri maloniai priima veteranus į savo kavinę buvusiame autotransporto įmonės administraciniame pastate, Vitalei Grėbliūnienei, klubo buhalterei, kuri ir tądien pateikė kruopščią klubo finansinę ataskaitą. Padėka gerbiamam Antanui Pečiuliui bus perduota, o tądien siųsti linkėjimai kuo greičiau pasveikti ir sugrįžti bičiulių būrin.
Į autotransporto veteranų šventę atvyko ir viešnia – ponia Irena Jelen-Borevičienė, kuri kalbėjo su jauduliu balse ir ašaromis akyse. „Mano tėvai dirbo šioje įmonėje: mama Liudmila Jelen – vyr. ekonomiste, tėtis Stefanas Jelen – autobuso vairuotoju, brolis Algirdas Orlavičius taip pat dirbo šioje įmonėje. Menu tėčio „naparnykus“, mamos drauges: Inokaitienę, Konovalovą, Kupstienę, Nedzinskienę. Gerai atsimenu, kai tėtis labai džiaugėsi gavęs naują autobusą LAZ-695, net mūsų telefono numeris, žinokite, baigėsi skaičiais 695. Tėtis mane kaip lėlę pasisodindavo ant „panelės“ autobuse ir vežiodavosi. Jis nepaprastai džiaugėsi šio klubo įkūrimu, veikla, dar pats keletą kartų susitiko su savo buvusiais kolegomis, paskui iškeliavo anapilin. Aš suprantu, ką tėčiui reiškė ši įmonė. Tai nebuvo tik darbovietė. Į tėčio laidotuves atėjo tiek daug buvusių jo kolegų, kad aš supratau, jog ši darbovietė buvo jam viskas: darbas, draugai, bičiuliai, šeima, jo širdis ir jo visas gyvenimas“, – susijaudinusi kalbėjo ponia Irena, linkėdama veteranams neblėstančios energijos, sveikatos, būti, gyvuoti, klestėti.
„Statėme įmonės vilą, organizavome susirinkimus, šventes, sporto varžybas, teko sveikinti darbuotojus vestuvių, jubiliejų proga, palydėti į paskutinę kelionę“, – kalbėjo Liuba Malinauskienė, atvykusi į Lazdijus iš Uralo. Ji sakė lietuviškai nemokėjusi, tačiau pritapusi, dirbusi, auginusi vaikus, o ir dabar vis laiko neturinti, mat šokanti lietuvių liaudies šokių kolektyve.
Klube – pusšimtis buvusių darbuotojų: 15 moterų ir 35 vyrai. Jauniausia – Alma Vekterienė, gimusi 1962 metais. Net 5 klubo nariai yra gimę 1962 metais, bet ponia Alma – jauniausia. Vyriausias – Alfonsas Mozūras. Jam 98 metai. Klube net 5 Jonai, buvo ir 5 Antanai, dabar – 3. O moterų populiariausias vardas – Ona, jų – 3.
Šventėje – ir žinomi lazdijiečiai
Po mokslų savo karjerą ATĮ pradėjo ir Valdas Žička, rajono tarybos narys, kuris šiltai prisiminė savo buvusią darbovietę. Pradėjęs jis visai neprastai – viršininku, vadovavęs nemenkam pulkui darbuotojų – kone pusantro šimto vairuotojų, bet, anot jo, bendrą kalbą radę, susikalbėję. Jaunas vaikinukas ir viršininkas? „Tuomet tai nebuvo nuostabu. Buvau garažų viršininkas, – juokavo Valdas. – Jei kas negerai, sakydavau, kad pas viršininką Z. Tenį „ant kilimo“ teks eiti, taip ir gyvenom.“ Ponia Liuda Grėbliūnienė prisipažino, kad namuose net nuotrauką turinti, kurioje – ji ir Valdas Žička. Ji 1962 metais pradėjo dirbti įmonėje, Valdas tais metais gimęs.
Vitalė Grėbliūnienė skaičiuoja kone pusšimtį darbo stažo autotransporto įmonėje – 45 metus. „Kai pagalvoju, kokia jauna atėjau ir kiek man dabar, net patikėti sunku“, – šypsosi ponia Vitalė. Ji – savotiška rekordininkė, tiek metų praleistų autotransportininkų šeimoje, neieškant nei geresnės, nei šiltesnės vietos. „Tais laikais autotransportininkų atlyginimai buvo geri, žmonės saugojo savo darbo vietą“, – tikina buvęs šios įmonės vadovas, dabar Veteranų klubo pirmininkas Z. Tenys. O kaip su alkoholiu, ar važinėjo vairuotojai girti? „Tokių dalykų nebuvo. Darbe – ne, na, nebent po darbo“, – sakė buvęs vadovas. Jam pritaria ir ponia Alma Vekterienė. „Anksčiau tokios mados nebuvo, kad girtas vairuotojas sugrįžtų. Išvažiuojant į reisą visi kruopščiai tikrinami buvo“, – sakė ji.
„Liūdna, bet per visą klubo gyvavimo laiką anapilin palydėjome dešimt savo klubo narių, buvusių bendradarbių“, – sakė ATĮ Veteranų klubo pirmininkas Z. Tenys. Išėjusieji amžinybėn pagerbti tylos minute.
Ir kalbėjo, kalbėjo susirinkusieji, linkėdami vieni kitiems sveikatos, laimingų gyvenimo akimirkų, kurių tikrai dar bus, jei tik patys norės ir nenuleis rankų. Buvusi Lazdijų viešosios bibliotekos direktorė Aldona Ribinskienė atlydėjo į šventę vyrą, sakė pirmą kartą dalyvaujanti, džiaugėsi tokiu autotransportininkų entuziazmu, noru būti kartu. „Daugelį šios įmonės buvusių darbuotojų pažįstu, labai džiaugiuosi, kad jie susirenka, man smagu matyti juos visus čia, taip bičiuliškai, draugiškai bendraujančius. Juk smagu, anksti ryte atskubėjus į autobusą, išgirsti malonų su šypsena pasisveikinimą, paklausimą, kaip sekasi, kaip gyvenate – juk mes vieni kitus pažinojome, o dabar štai Veteranų klubo šventėje susitikome“, – sakė ji.
„Dėkojam Dievui – galim susitikti“, – vis dar skambėjo mintyse autotransportininkų himno žodžiai, kurie jiems reiškia išties daug – tai visas jų gyvenimas. Ir nuotrauka – lyg iš archyvo: prie ATĮ administracinio pastato kaip seniau. Šiandien jie tokie... ATĮ Veteranų klubui – 10 metų.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“