Vienų Velykos su šypsena, kitų – kiek kitokios

Lazdijų dekanato ir parapijos „Carito“ vadovė Onutė Juodkienė su savanorėmis iš Lazdijų ir Rudaminos vyko aplankyti ypatingų žmonių, kurių istorijas „Lazdijų žvaigždė” buvo aprašiusi ir kuriems šios Velykos, atrodytų, turėtų būti kitokios – džiugesnės, šviesesnės ir su viltimi ateičiai.
Džiugino supratimas, noras pagelbėti
Stasio Gurevičiaus, visų vadinamo Stasiuku, troboje sutiktas Rudaminos seniūnaitis Vidas Vaitulionis darbavosi. „Vidas yra pavyzdys visiems rajono seniūnaičiams. Jis kone pirmasis atskubėjo į pagalbą Stasiukui, nieko nekaltindamas, dargi lyg sau sakydamas, kad kaip čia patys neapsižiūrėję, jog šalia taip gyvena žmogus. Tad Stasiukui tuoj griebėsi padėti visomis išgalėmis. Jei visi tokie būtų seniūnaičiai kaip Vidas ir taip norėtų padėti žmonėms, daug darbų būtų galima nudirbti“, – sakė Rudaminos „Carito“ vadovė Nijolė Knyzienė.
Ji tikino, kad atvežus šaldytuvą nunešti Stasiuko trobon buvę kam, nereikėjo bėgioti po kaimą vyrų ieškoti, seniūnaitis atsiuntęs. „Miela dirbti su tokiais žmonėmis“, – tikino Nijolė. Iš „Carito“ lėšų nupirktas plokštes tuoj vyrai sukalę, tad troboje ir šilčiau, ir gražiau. Anot jos, Lazdijų seniūnijos seniūnas Sigitas Arbačiauskas net spintą Stasiukui parūpinęs. Tad atvykusi Lazdijų dekanato ir parapijos „Carito“ vadovė Onutė Juodkienė linkėjo stiprybės ir gražių švenčių visiems geradariams. Gaila, kad Stasiuko sveikata akivaizdžiai pašlijusi, jam, ko gero, būtina medikų pagalba. Seniūnaitis tikino, kad jie jau kelios dienos mato, kad Stasiukas pasikeitęs, kaip nesavas, net į daržinę iškeliavęs miegoti, o sugrįžti šilton trobon nenorintis, sako, kad jį „būžiukai“ puolantys. Ponas Vidas pažadėjo nepalikti žmogaus likimo valiai, bandys susisiekti su artimaisiais, žadėjo pasirūpinti, kiek tik galėsiąs.
Mama prašė išvežti dukrą
Papartėlių kaime, sunkokai pasiekiamoje sodyboje, mus sutikusi Julija Nevulienė prašė išvežti dukrą. Liūdna, bet tokia nūdiena. Anot senolės, dukra išgerianti, dažnai ir jos pensiją paimanti, ir maistą atimanti, o pagelbėti neskubanti. Savanorės įsitikino, kad net grindys nepašluotos, o ant krosnies verdamuose puoduose tik vanduo, šaldytuve rasta duonos, kelios dešrelės. Nieko kito „Carito“ savanorėms neliko, tik pavėžėti dukrą iki jos namų.
J. Nevulienę aplankiusios savanorės atvyko su lauknešėliu jos velykiniam stalui. Atvežė maisto: saldumynų, sūrį, kiaušinių Velykoms. Senolė pasiguodė, kad jau bažnytėlėje seniai buvusi, norėtų išpažinties prieiti. Rudaminos „Carito“ vadovė N. Knyzienė pažadėjo šį senolės norą išpildyti. Lazdijų „Carito“ vadovė O. Juodkienė dovanojo rožančių. Senolė iš kišenėlės išėmusi jai parodė savąjį ir susigraudino. Julijai reikalinga pagalba, ji sakė neturinti ir kuo krosnies kūrenti, tad Lazdijų „Carito“ vadovė žadėjo kreiptis į Būdviečio seniūną pagalbos, juk nereikalingų pagalių mėtosi ir sodyboje, tad jei seniūnas pagelbės atsiųsdamas vyrų, būtų galima senolei padėti.
Velykos – su elektros šviesa švariuose namuose
Džiugiausios šv. Velykos, ko gero, bus pas Laimutę Tamulevičiūtę šviesiuose, šiltuose namuose. Nemažai padirbėti teko, kad šiandien Laimutė galėtų jau be baimės šypsotis, valgyti „Carito“ savanorių atvežtus pyragus. Ir pati ji – lyg kokia atsimainiusi, nori tvarkytis savo namus ir su viltimi laukia šv. Velykų.  Reikėjo lipti į kalną, kristi ir vėl keltis, vėl kopti pamažu, iš lėto, pasiduoti jau nebuvo galima, trauktis atgal – taip pat.
 „Buvo išties sunku, tikras išbandymas“, – patikino atsidusdama Rudaminos „Carito“ vadovė N. Knyzienė. Kai visa Lietuva šventė Valstybės 100-metį, Laimutei buvo lipdoma krosnis. Raimundas Krikščiūnas dirbo ir tokios šventės metu – jam pagailo moteriškės, kad nesušaltų. Orų prognozės tuomet nedžiugino. „Carito“ lėšomis nupirktomis lentelėmis iškaltos sienos, atvežta baldų, mat senųjų, ko gero, negalima ir baldais vadinti, juk lovoje tupėjo vištos. Tuo patikėti sunku, bet tą pamatė visi, kai tik šeimininkė įsileido trobon.
 „Baisus kvapas vertė vemti, skudurai, šiukšlės buvo tiesiog nešami lauk ir deginami“, – pasakojo Rudaminos „Carito“ vadovė. Dėka visų geradarių šiandien viskas kitaip. Pagelbėjo ir Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė bei socialinė darbuotoja Neringa Apolskienė. Buvo nupirkta briketų, dar prireiks vyriškų rankų malkoms pjauti. Darbščių rankų išties reikėjo, tad seniūnės dėka čia darbavosi ir vyrai, ir moterys. Kiti gi savo noru, savo valia atėjo, dirbo, nesitikėdami nei atlygio, nei padėkos. Regina, Oksana valė, tvarkė, Ričardas dažė, Andrius kaminą apžiūrėjo, sutvarkė, sulipdė. „Visiems čia dirbusiems, pagelbėjusiems dėkoju“, – sakė Nijolė.
Buvo atvykę Socialinių paslaugų centro darbuotojos, kurių paslaugomis Laimutė tikrai galėtų pasinaudoti, tačiau, anot „Carito“ savanorių, dar reikia su ja kalbėtis, ją įtikinti, kad naudinga ir tikrai nereikia bijoti, juk galima ir išsimaudyti, ir skalbinius duoti išskalbti. Ponia Petručionienė dovanojo fotelį, sofą. Tapetų davė Virginija Vyšniauskienė. Saulius ir Aldona Armaliai parūpino dujų balioną, reduktorių, dujinę viryklę, spintelę, daržovių atvežė ir dar indų pridėjo, taip sakant, visko, ko reikia gyvenimo pradžiai. Ramūnas Kairys su žmona Oksana dovanojo spintelių. „Carito“ savanorių rūpesčiu atkeliavo į Laimutės namus užuolaidos, patalynė, rūbai, kilimas ir, žinoma, maistas, kurio nuolat trūko, mat pulką šunų taip pat reikėjo šerti. Buvo kreiptasi į veterinarus, gyvūnų prieglaudą, galiausiai ne vieną šunelį priglaudė geri žmonės.
Paskaitę Laimutės istoriją „Lazdijų žvaigždėje“, atsiliepė ne vienas, skambino, siūlė pagalbą, davė drabužių, patalynės, maisto. „Dėkoju visiems geros valios žmonėms, čia dirbusiems, padėjusiems, supratusiems ir užjautusiems, kurių dėka Laimutė šiandien laiminga šypsosi. Reikia nenuleisti rankų, atvažiuoti, pasižiūrėti, kaip ji gyvena, kaip tvarkosi“, – sakė Lazdijų dekanato ir parapijos „Carito“ vadovė O. Juodkienė. Ponia Onutė užrišo Laimutei skarelę, dovanojo šiltą pledą, atvežė maisto. „Ir elektra tuoj bus, jau baigiama tvarkyti“, – sakė N. Knyzienė.
 Iš pradžių nepatikliai ir baikščiai į visus užsukančius jos trobon žiūrėjusi Laimutė šiandien išsipraususi, švariai apsirengusi, šiltai prikūrentoje, suremontuotoje troboje šypsosi ir tikina, kad visiems geradariams primargins velykinių kiaušinių.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“