Ūkininkaujančios dailininkės parodos atidarymo metu linkėta „teplioti“ toliau

Tądien į Lazdijų krašto muziejų skubėjo gėlėmis nešini žmonės. Ir ne veltui. Juk būtent Lazdijų krašto muziejuje vyko Irenos Jonuškienės pirmosios parodos „Gėlių įkvėpta“ atidarymas. Sveikintojų netrūko, tad ponia Irena džiaugėsi glėbiu gėlių, kurias ji itin myli.
„Piešiu tik rudenį ir žiemą. Tada aš turiu laiko, o vasarą padedu teptukus, dažus, drobes, mat tada mano rankų reikalauja gyvos gėlės, jų priežiūra“,– sakė Irena Jonuškienė tikindama, kad šiltuoju metų laikotarpiu ji atsiduodanti kitam savo pomėgiui – sodybos puoselėjimui, kuris turbūt irgi turi įtakos norui tapyti gamtos vaizdus, augalus ir kitus su gamta susijusius motyvus.
Ponia Irena sakosi, kad meninių gabumų turėjusi, bet, kaip dažnai moterims nutinka, jų gyvenime kiti dalykai užima svarbesnę vietą: šeima, namai. „30 metų nebuvau paėmusi teptuko į rankas ir jei ne giminaitės Jolitos Jasevičienės paraginimas, ir šiandien šitos parodos, ko gero, nebūtų“,– sakė ponia Irena, nė kiek nebijodama prisipažinti, kad jai jau virš 50 metų. Pasak darbų autorės, Jolita ne tik ragino vėl paimti teptuką į rankas, bet ir nupirko pirmus reikalingus „daiktelius“ tapymui, o ir tas jos padrąsinimas ir pasakymas: „Teta, nebijok, pilk daugiau dažų“, suveikė lyg stebuklingos lazdelės mostelėjimas. Ji pradėjo tapyti. Gaila, jog pati Jolita negalėjo dalyvauti parodos atidaryme, bet jos vyras atvyko ir su gėlėmis, ir su dovanomis, ir su šilčiausiais linkėjimais poniai Irenai nuo Jolitos, ir, žinoma, su tvirtu raginimu tobulėti, nesustoti, dirbti, kurti. „Juk aš nieko nenusimaniau – nei ant ko tapyti, nei ką įsigyti, o dabar pagrindinis reikiamų priemonių tiekėjas – mano vyras“,– šypsodamasi ir lyg teisindamasi prisipažino moteris. Šiandien ji dėkinga Jolitai, kuri itin pagelbėjusi, patarusi, padrąsinusi.
Daili moteris spinduliavo šilumą, paprastai ir nuoširdžiai pasakojo apie save ir sakė, jog itin jaudinosi pateikdama savo darbus šiai pirmai savo parodai Lazdijų krašto muziejuje. „Mano darbus yra matę Teizų bibliotekos skaitytojai. Savame kaime man kažkaip drąsiau buvę. Teizų bibliotekos bibliotekininkė Daivutė visada mane ragino piešti“,– pasakojo ponia Irena, gimusi ir augusi Teizų kaime, o po studijų Marijampolės pedagoginėje mokykloje vėl sugrįžusi į gimtąjį kraštą. Tad tądien Teizų bibliotekos bibliotekininkė Daiva Karaliūnienė kartu su Gintaru Gražulevičiumi dainas skyrė parodos autorei, visiems susirinkusiems į parodą saviems, Teizų žmonėms, Irenos bičiuliams, artimiesiems, giminaičiams, visiems meno mylėtojams. Šiltų žodžių poniai Irenai negailėta. Daugelis ją apibūdino kaip Teizų kaimo šviesulį, kuri niekada neatsisako kokią nors erdvę papuošti savo darbais. O ponios Irenos sesuo pajuokaudama palinkėjo „teplioti“ toliau, mat tikrai gražu. Mamą sveikino ir dukra Gintarė, su ašaromis akimis prasitarusi, kad norinti būti tokia pat puiki mama, kokią ji pati turi.
Darbų autorė ne tik tapo, ji ūkininkauja savo šeimos ūkyje, tad jos darbščių rankų reikia viskam – suspėti nudirbti visus darbus. Pasak autorės, ji trumpai dirbusi vaikų darželyje, net dirbdama su vaikais mėgo kurti įvairias vizualizacijas, reikalingas darbe. Ji mena, kad vaikystėje kaimynė jos piešinių buvo nusiuntusi į laidą „Labanakt, vaikučiai“ ir juos net per televizorių rodę. „Tada man buvo kažkas nepaprasto“,– prisiminė dabar jau dailininkė I. Jonuškienė, pirmosios parodos autorė.
Ponios Irenos darbai kupini gyvybės, energijos. Vienuose darbuose – gamtos motyvai: gėlės, paukščiai, drugiai, kiti gi darbai – abstraktūs ir vėl savotiški, kitokie. Čia ir miesto motyvai, ir plačios galimybės pamąstymams, savoms interpretacijoms kiekvienam, žvelgiančiam į juos. Įdomu tai, kad būtent pastarieji darbai ir autorei įdomesni. Tačiau ji lyg abejodama klausia, ar visi supranta šiuos darbus? „Kai prisėdu, prieinu, tai norisi pradėti ir užbaigti darbą, kokį jį besugalvočiau“,– sakė dailininkė. Darbuose persipina aibė emocijų, čia daug skaidrios nuotaikos. Ko gero, ne vieną parodos lankytoją privertė susimąstyti ir savęs paklausti, kas gi yra gėlės? O kuri moteris ar mergina nėra gavusi gėlių? V. Hugo nurodo glaudų ryšį tarp moters ir gėlės. Jis mano, kad Dievas nebūtų sutvėręs gėlių, jei nebūtų sutvėręs moters, nes tik jos akys gali įvertinti gėlės grožį, o gėlės – dargi įkvėpti kurti. Per gėles Dievas kalba žmonėms. Gal tai ir yra atsakymas į klausimą, kaip gimė ponios Irenos tapybos darbai.
 Ar moteris parduodanti savo darbus? „Jei kas prašytų, tikrai parduočiau ir tikrai tai nebūtų dideli pinigai, gerai, kad bent atsipirktų priemonės ir man to užtektų“,– teigė pirmosios parodos autorė.
Po sveikinimo kalbų visi skubėjo dar kartą apžiūrėti darbus ir pabendrauti prie kavos puodelio. O čia laukė dar viena „paroda“, kurią jau buvo galima ragauti, skanauti. „Na, štai dar viena paroda, tik jau kulinarinė“,– juokavo susirinkusieji. Mat ponios Irenos dukra Gintarė buvo pagaminusi užkandėlių, desertų, kurie džiugino ir akį, ir buvo skanūs, o ir receptų negailėjo. Gražu, skanu, estetiška – gausus vaišių stalas traukė akį, masino ragauti. Pasirodo, ir dukra turinti meninių gabumų, jos kulinariniai šedevrai – taip pat savotiški „meno kūriniai“. Bet tai tik pomėgis, o jos gaminamas maistas – tai tik noras pradžiuginti savo mylimiausius. Šįkart – pirmosios mamos tapybos darbų parodos lankytojus. „Tikimės, kad tai išaugs į kokią kepyklėlę, kuriai jūs vadovausite“,– juokavo susirinkusieji. Štai toks puikus mamos ir dukros tandemas. Ko gero, nesuklysiu sakydama, kad abu pomėgiai reikalauja fantazijos ir žiupsnio meilės. Tiek pagamintas  maistas, kurį ragavome, tiek tapybos darbai, kurie džiugino širdis. „Ir jei ne ši paroda, turbūt nežinotume, kiek talentingų žmonių gyvena tarp mūsų“,– šypsodamasi sakė muziejininkė Vilma Busilaitė.
Lazdijų krašto muziejaus muziejininkė Vilma Busilaitė įteikė autorei Lazdijų krašto muziejaus padėką, linkėdama dirbti toliau ir džiuginti meno mylėtojus. Paroda pirmoji, bet tikrai ne paskutinė, mat namuose sukrauta, sudėliota darbų, kurių užtektų, ko gero, dar vienai parodai.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“