Vienoje grupėje su G. Mirijausku grojusio A. Lipsko gitaros skambesys – vakarėjančiuose Lazdijuose

Miestas skendo tamsoje, o susirinkusieji Lazdijų viešosios bibliotekos Jaunimo centre buvo užburti gitaros garsų. Tą vakarą pasiklausyti vienos gyvenimo istorijos ir gitaros skambesio susirinko jauni žmonės. Pabūti kartu su vaikystės, jaunystės draugu atvyko ir Jūratė bei Gintautas Mirijauskai. Šilti prisiminimai ir muzika, sugrąžinusi į praeitį. O jauniesiems tai – tiesiog šiltas pabuvimas su vyresniosios kartos vyruku, puikiai valdančiu gitarą, bei proga išgirsti to laikmečio muziką, kai vyrai juodais lietpalčiais sprendė, ką dera groti, o ko – nė nebandyk. „Grojome vienoje grupėje“, – dar prieš koncertą prasitarė Lazdijų rajono tarybos narys Gintautas Mirijauskas. Ir jis kalbėjo apie žmogų, kurį puikiai pažįsta, žmogų iš Lietuvos roko muzikos enciklopedijos – Algirdą Lipską.
Algirdas įrašytas į Lietuvos roko muzikos enciklopediją
Žmogus „iš enciklopedijos“ domino ir jaunimą. Tai  – mūsų kraštietis, dabar – kaunietis. Vaikystėje su tėvais vis keldavęsis iš vienos vietos į kitą, paskui jau apsistojęs Rudaminoje. Mokęsis Rudaminos mokykloje, po aštuonių klasių mokslus tęsė Marijampolėje. Netapęs mokytoju, muzikantu. Jis – inžinierius. Tačiau muzikos nepaleidęs iš savo gyvenimo, nors prisipažinęs, kad mokykloje jam buvo sakyta, kad net klausos neturįs. Likimo akibrokštas, bet šiandien A. Lipskas – dainų autorius ir atlikėjas, įrašytas į Lietuvos roko muzikos enciklopediją kaip grupių „Juodai balti“ (1971–1973), „Rudamina“ (1975–1979), „EKB“ (1978–1982) narys, paskutiniais metais daugiau žinomas kaip bardas, melodingo akustinio roko atstovas, dainuojamosios poezijos festivalių „Šaltinis 2000“, „Bardai 2005“ laureatas, renginių ir festivalių organizatorius.
Jaunimui buvo įdomu pasiklausyti apie tuomet draustą, ne visiems patogią muziką. A. Lipskas sovietmečiu grojo grupėse „Juodai balti“, „Lipskučiai“ ir kitose, prisipažino ir pats neretai bandydavęs užšifruoti pagrindinę kūrinio mintį, kad cenzūrai nebūtų prie ko prisikabinti. „Tačiau jeigu jiems kas nors būdavo nesuprantama, jie iškart stengdavosi uždrausti. Tai buvo pernelyg masinis reiškinys, kad jį būtų galima visiškai kontroliuoti. Todėl kėlė baimę“, – sakė A. Lipskas.
Skambėjo dainos, sukurtos pagal Justino Marcinkevičiaus, Maironio žodžius. Pasidalijo ir savo atradimais poezijoje, posmais, kurie virto dainomis, savo keliais ir klystkeliais. Jungdamas prasmingą tekstą ir gitaros muzikos spalvas, A. Lipskas žavėjo. Senos ir naujos dainos, prisiminimai apie gyvenimo tikslo, savojo kelio, pašaukimo ieškojimą ir, žinoma, jaunimo klubą „Aistis“ – apie visa tai išgirdome. „Dar kavinės „Laumė“ laikais ir dabar yra daug savo aplinkoje, mokykloje, tarp bendraamžių nepritampančių jaunuolių“, – sakė jis lyg paaiškindamas, kodėl jam toks svarbus buvo šis klubas, kvietęs, būręs draugėn jaunus žmones. Jis papasakojo, kad ten, klube, nuolat rinkdavosi žmonės pabendrauti – per 100 žmonių, vos sutilpdavo. Jis džiaugiasi, jog jo veikla buvusi prasminga, mat teko ne vieną jauną žmogų išgelbėti nuo savižudybės. Gal todėl ši veikla jam itin sava ir itin skaudžiai išgyventa ją nutraukus, tęsti jau nepavyko.
Algirdas važinėja po Lietuvą, aktyviai dalyvauja Lietuvos veikliųjų žmonių bendrijos veikloje. „Neteisti savo artimo, nepasiduoti patyčių dvasiai, klestinčiai mūsų visuomenėje. Nesidairyti atgal ieškant brolio nuodėmių, o žvelgti į ateitį ir ieškoti kelių susitaikyti. Nes esame to paties Dievo vaikai“, – sakė jis teigdamas, kad problemų yra daug, bet dar ne visur jie, Veikliųjų žmonių bendrijos nariai, noriai priimami, laukiami – matyt, tam dar neatėjo laikas.
Dažnai koncertinę programą A. Lipskas atlieka kaip dainų ciklą, sujungtą į vientisą muzikinę poemą. „Ruošiuosi kažką panašaus ir vėl daryti“, – prasitarė jis. O Lazdijų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Asta Mickevičienė dėkodama svečiui įteikė rajono mero A. Margelio dovanas.

Dineta Babarskienė, Lazdijų žvaigždė“