A. Klėjus: atverskime naują šimtmečio puslapį

Švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtąsias metines. Lyginant su lietuvių tautos egzistencija, atrodo tiek nedaug, tačiau, vertinant lietuvių tautos troškimą ir kovą būti laisviems ir nepriklausomiems, tai – reikšmingas ir labai svarbus jubiliejus. Galima pasidžiaugti, kad yra galimybė mūsų kelioms kartoms paminėti ir atšvęsti šį jubiliejų bei perduoti ateičiai, jog nepriklausomybė – viena iš svarbiausių valstybingumo, tautos egzistencijos principų.
Šios metinės – tai ne tik proga pompastiškam, patriotiškam šventimui, bet ir laikas sustoti, permąstyti šį laikotarpį – kiek daug ir kiek mažai atskirose srityse mes nuveikėme. Ar bent iš dalies, o gal su kaupu, pavyko pateisinti lūkesčius tų iškilių žmonių, kurie, net ir valdant Lietuvą svetimtaučiams, nepabijojo pasirašyti dokumento, skelbiančio Lietuvos valstybės atkūrimą? Pasirodo, jog valios ir drąsos mūsų tautoje yra pakankamai.
Paskutinis laikotarpis artėjant šimtmečiui kiek nustebino, kai pradėjus ieškoti tautos didvyrių, nors jie ir nebuvo niekur dingę, prasidėjo ginčai, diskusijos, kas ką žudė, kas už ką kovojo, kas buvo KGB agentas, kam ir kur statyti paminklą. Neabejotina, jog visa tai stebėdama ir pakurstydama mūsų netolima kaimynė siekė ir toliau siekia iš tokio lengvabūdiško susiskaldymo pelnyti sau naudos. Pamiršome, kad ne taip seniai pavyko išsivaduoti iš jos priespaudos. Pamiršome, kad istorinius mūsų tautos įvykius ir žmones reikia vertinti iš to laikotarpio konteksto, o ne paviršutiniškai, sąmoningai primestomis nuostatomis. Gyvename sudėtingame, globaliame, informaciniame laikotarpyje, kai vis dažniau sudėtinga atpažinti tiesą, visuomenė vis labiau tolsta nuo kritinio mąstymo, įsigali apgaulė, populizmas. Nevaldomas liberalizmas bei centralizacija išguja žmogų iš jo gimtinės į didžiuosius miestus, kur jis tampa vienišas ir mažai kam reikalingas.
Paskutiniai metų įvykiai pasaulyje – Amerikos prezidento rinkimai, Anglijos breksitas, Ukraina ir kiti – parodo, kad vyravusią institucinę demokratiją keičia galios demokratija, kai viskas priklausys nuo didžiausių ir galingiausių valstybių. Panaši demokratijos sistema buvo 1930 m. Todėl mūsų nedidelei tautai, kurios nemaža dalis blaškosi po pasaulį, svarbu išlaikyti ES bei NATO aljansą. Tačiau tai padaryti, nekuriant žmonių gerovės, ekonomikos, nekeičiant požiūrio į paprastą Lietuvos pilietį, išties bus sudėtinga. Aiškus pavyzdys – Ukraina, kur nesuvaldoma oligarchų ir valdžios korupcija niekais paverčia paprastų žmonių išlietą kraują, atiduotas  gyvybes kovoje su okupantais. Prieš keletą dienų JAV valstybės sekretorius, ES vadovai Ukrainos prezidentui aiškiai pasakė, jog, norėdamas sulaukti finansinės, tarpvalstybinės paramos, visų pirma turi susitvarkyti su korupcija šalyje. Tai ypač naudinga kaimyninei didžiajai valstybei, kai, sugriovus šalies ekonominius resursus, galima lengvai pasiglemžti ir nepriklausomybę.
Paskutiniai Seimo rinkimai mūsų šalyje truputį įpūtė permainų vėjų, bent jau pradėta garsiai kalbėti apie reikalingus pokyčius. Patvirtintos trys pagrindinės idėjos Lietuvai, kuriama regionų politikos pertvarka, aukštojo mokslo reforma, sveikatos sistemos pertvarka ir kitos reformos. Tik klausimas, kaip jos bus įgyvendintos, ar tai palies tiesiogiai žmones, ar tai tik finansiniais – ekonominiais tikslais grįstos reformos. Kaip rodo patirtis, dažnos reformos daromos stengiantis pritaikyti gerokai pažengusių šalių, ypač Skandinavijos, pavyzdžius. Deja, bet dažnai tenka nusivilti, nes paaiškėja, kad mūsų valstybėje tai nesuveikė, nes, pasirodo, skiriasi žmonių ir visos tautos mentalitetas bei požiūris į atskirus dalykus. Keliant emigracijos klausimus paskutiniu metu kalbos kiek aprimo, nebeliko to net idėjos Lietuvai kontekste. Nekalbama jau ir apie šeimos instituciją, kas yra pagrindinė tautos, valstybės sudedamoji dalis. Parama jaunoms šeimoms, auginančioms mažamečius vaikus, liko tik rinkimų deklaracijos. Klausimas: kodėl net nepabandome šioje vietoje pasinaudoti Airijos, Danijos šalių gerąja praktika? Čia jaunimui, kuriančiam šeimą, auginančiam mažamečius vaikus, yra skiriamas papildomas finansavimas, taikomos mokestinės lengvatos. Visiems aišku, jog tai įgyvendinus būtų galimybė šiek tiek pristabdyti emigraciją. Bet, pasirodo, tai ekonomiškai nenaudinga. Kažin ar vaikydamiesi tik ekonominės naudos, neinvestuodami į savo žmones, neprarasime dar daugiau.
Visų šių įvykių sūkurys įsuka ir mūsų rajoną. Šie ir ateinantys metai bus laikotarpis, kai kiekvienas iš mūsų turėtų stabtelti ir kritiškiau apsidairyti aplinkui, gerai apmąsčius, priimti drąsų sprendimą. Regionų politikos reforma ypač bus svarbi mums, nes, skaitant Ūkio ministerijos paruoštas reformos gaires – „Baltąją knygą“, matyti, kad visa galios koncentracija suksis ties regionų centrais. Tiek investiciniu, tiek ir finansiniu požiūriu. Paslaugų centralizacija dar stipriau atsilieps mūsų žmonėms, nekalbant jau apie planuojamą sveikatos reformos eksperimentą centralizuoti apskrities gydymo paslaugų teikimą, urėdijos perkėlimą į Druskininkus. Siūlau mūsų valdžiai plačiau ir atviriau diskutuoti šiais klausimais su bendruomene, su kitų politinių partijų atstovais, su ministerijomis. Laikas nestovi vietoje ir jeigu toliau delsime arba susikoncentruosime tik ties viena pozicija, galime sulaukti ir nekokių rezultatų.
Na, bet tikėkime ir dirbkime kartu tam, kad sulauktume palankių mūsų rajonui rezultatų. Atverskime naują atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio lapą su viltimi, pagalba vienas kitam, vertindami kiekvieną žmogų. Atraskime galimybę keisti ir keistis, nes pasaulis nuolat kinta. Kritiškiau mąstykime, nebijokime laisvai ir oriai kurti savo asmeninės ir šeimos gerovės. Viskas priklauso nuo mūsų. Su atkurtos Lietuvos valstybingumo šimtmečiu!
Audrius Klėjus