A. Klėjus: ar išliksime konkurencingi ir padidės atlyginimai?

Neseniai teko skaityti Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros prognozę – publikaciją apie Lietuvos gyventojų kaitą penkerių metų laikotarpiu. Pateikti rezultatai tikrai nekvepia optimizmu, labiau bauginantys, nes prognozuojamas 5,43 procento gyventojų skaičiaus mažėjimas Lietuvoje.
Didžiausia demografinė netektis gresia šiauriniams Lietuvos rajonams, tačiau liūdniausia, kad nuo šiaurinių rajonų neatsilieka vienintelis Lazdijų rajonas iš visos Pietų Lietuvos, kur prognozuojamas gyventojų mažėjimas net 11,43 procento. Šiems skaičiams daugiausia įtakos turės ne emigracija į užsienį, tačiau vidinė emigracija į didžiuosius Lietuvos bei aplinkinių regionų miestus, ieškant geriau mokamo darbo, palankesnių gyvenimo sąlygų. Taip jau yra visoje Lietuvoje, kad iš kaimiškųjų regionų žmonės daugiau migruoja į didžiuosius Lietuvos miestus ir tik vėliau, nepatenkinę savo lūkesčių, renkasi emigraciją į užsienį. Nors gyventojų mažėjimo tendencija panaši visoje respublikoje, tačiau nesinorėtų būti tarp sparčiausiai nykstančių rajonų. Apmaudu, daugelį iš mūsų baugina ir kelia nerimą, kokia gi bus ateitis, kaip pavyks prisitaikyti prie šių globalizacijos procesų. Pradedame ieškoti atsakymų, formuojame kaltinimus, dažniausiai nukreiptus į valdžią, įstatymus. Ir iš dalies esame teisūs, tačiau ar prisiimame nors kiek atsakomybės sau, kai patys rinkimų metu, net nesusimąstydami, atiduodame savo balsą. Vėliau, matydami išrinktųjų klaidingus sprendimus, juos toleruojame. Pasaulis nestovi vietoje, gyvenimo tempas ir ritmas įgauna vis didesnį pagreitį, prie kurio žmogus tiesiog yra priverstas prisitaikyti arba...
Neužmirškime, kad ekonomika, atsižvelgdama į nuolat kintančius žmonių poreikius, vystosi ir kinta labai greitai. Ketvirtoji pramonės revoliucija, kuri, ekonomistų vertinimu, prasidėjo labai greitai ir truks labai trumpai, meta didžiulį išlikimo iššūkį regionams, ypač kaimiškiesiems, kur vietinė valdžia turi rodyti ypatingą dėmesį investicijoms, darbo vietų skaičiui išlaikyti, sudarydama palankias sąlygas sėkmingam verslui, nekalbant jau apie galimybę naujiems inovatyviems verslams kurtis. Dar geriau būtų – technologinių transformacijų inovacijoms diegtis arba surasti išskirtinių paslaugų joms aptarnauti, kad būtų galimybė pritraukti žmones iš regiono centrų ar net emigravusius tautiečius. Be šios technologinės, ekonominės transformacijos daugelyje savivaldybių vyraujantį feodalinį požiūrį, jeigu nepritari, tai tu netinkamas, turi keisti šeimininkiškas, bendruomeniškesnis supratimas. Kai kuriose savivaldybėse sunku tai įgyvendinti, nes vadovai nesikeičia jau daugelį kadencijų, formuojasi asmeninės nuostatos ir poreikių tenkinimas. Kaip teigia politologai, iki dešimtmečio trunkančios kadencijos visiškai panaikina demokratijos sampratą tame teritoriniame vienete, pradeda vyrauti autoritarizmas ir vienvaldystė. Nauja ateinanti banga yra nesuderinama su feodalizmo apraiškomis, ji orientuota į žmogų ir į visuomenę nukreiptą gėrį. Dažnai pamirštame, kad žmogus yra didžiausia vertybė ir nesvarbu, pritaria jis tau ar ne, diskutuojant, bendradarbiaujant kartu galima pasiekti gerų rezultatų. Be galo svarbu efektyvus tinklo optimizavimas, peržiūrėtos investicijos, nesivaikant piaro.
 Kalbant apie investicijas: šiais metais Valstybės kontrolė atliko 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos įgyvendinimo auditą. Iš pateiktų išvadų matyti, kad didžioji dalis investicinių lėšų yra panaudotos ne pagal ES nuostatas, siekiant konkurencingos ekonomikos, investicinės grąžos. Tai akivaizdu, nes radiatorių keitimas, automobilių įsigijimas, pastatų remontas nėra tai, kas sukuria konkurencingą ekonomiką ir investicinę grąžą. Suprantama, kad regionams skirtas lėšas reikia panaudoti, tačiau ir čia reikalingas šeimininkiškas požiūris, juolab kad šalia ES skirtų lėšų reikia prisidėti dar ir savomis biudžeto lėšomis. Neefektyvus biudžeto lėšų panaudojimas, kuris artėjant rinkimams vis ryškiau matosi, nulemia žmonių atlyginimo dydžių sąstingį. Juk siekiant bent kiek pristabdyti žmonių migraciją, reiktų didinti atlyginimus, kurie stipriai atsilieka nuo didėjančių vartojimo prekių kainų. Atsisakius abejotino investicinio projekto, galima būtų padidinti atlyginimus biudžetinių įstaigų darbuotojams, kurie uždirba minimumą arba vos perkopia jį. Kaip teigia vienas iš ekonomistų, „ko reikia padoriam pragyvenimui: buto, išmaniojo telefono, nedidelės mašinytės, paatostogauti – tai yra poreikių krepšelis. Žmonės pasiskaičiuoja ir mato – neišeina.“ Kita vertus, tinkamai perskirsčius finansus, net ir padidinus atlyginimus, dalis pinigų sugrįš į biudžetą per gyventojų pajamų mokestį, negi taip sunkiai suprantama. Juk tai šimtą kartų naudingiau negu abejotinas piarinis projektas.
Aišku, norint pakeisti iš esmės ekonominę padėtį regionuose, vien vietinės valdžios norų nepakaks, reikalingas ir centrinės valdžios palaikymas. Siekiant tinkamų sprendimų ieškant investuotojų, reikalingas ir partinis Seimo ar Vyriausybės narių palaikymas. Tokia jau politinė valdymo sistema. Kyla klausimas, ar dalyje Lietuvos savivaldybių sukurti įvairūs judėjimai yra efektingi valdymui bei sprendimų įgyvendinimui, ar gali atstovauti žmonėms ir pildyti jų lūkesčius. Juk judėjimas yra gerokai siauresnė organizacija, orientuota į sukonkretintas atskiras veiklas, lobistines, atskirų interesų grupes. Visiškai skiriasi nuo politinių organizacijų, kurios turi platų veiklos spektrą, programines nuostatas, organizacinę struktūrą, atsakomybę rinkėjams, organizacijos valdymo organus. Matyti tik viena, kad galimybės ginant žmonių interesus yra ryškiai skirtingos. Kaip teigia politologas A. Kulikauskas, „naujosiose savivaldybių tarybose vis tiek greičiausiai dominuos tradicinės partijos, tik šios tarybos, kurios bus atskiestos ir judėjimų atstovais, skęs dar didesniame chaose nei iki šiol. Tad galutinis rezultatas – dar didesnis rinkėjų nusivylimas. Galime nertis iš kailio, tačiau naujos Amerikos neatrasime. Demokratinės politikos ir visuomenės dalyvavimo joje pagrindas ir esmė – partijos. Visa kita – tik surogatai“.

Audrius Klėjus, lazdijietis