Nemajūnų bendruomenėje – ir nuotaikinga loterija, ir palydėtuvės į Afriką

Ilgus metus buvusi mažai kam žinoma, miškų, ežerų ir pelkių apsuptyje,  Marčiukonių kaime, įsikūrusi gamtininko ir miškininko Ramūno Buinausko sodyba nuo šių metų tapo įvarių bendruomenių, judėjimų, kaimų susibūrimo vieta ir traukos centru. Ne vien dėl unikalaus gamtos tako, apie kurį „Lazdijų žvaigždė“ jau yra rašiusi, o ir dėl pasilinksminimams, susirinkimams tinkamos aplinkos. Šiemet čia paminėti savo dešimtųjų susikūrimo metinių jau buvo susirinkę Lazdijų žirgininkų klubo, kuriam pats sodybos šeimininkas R. Buinauskas ir vadovauja, nariai, į tradicinį sąskrydį rinkosi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Lazdijų skyriaus žmonės, o praėjusį sekmadienį čia vėl šurmuliavo šventė – į tradicinį, kasmet rengiamą susitikimą suvažiavo visos Nemajūnų bendruomenės žmonės. Pasak Nemajūnų seniūnijos seniūnaitės Laimutės Janušonienės, bendruomenė ne tokia ir maža, vienijanti maždaug 100 gyventojų iš penkių kaimų - Nemajūnų, Kirtiliškės, Marčiukonių, Grikapalio ir Agarinių. Ir didžioji dauguma jų – aktyvūs žmonės, po vasaros darbų pasiilgę švenčių, pasilinksminimų, pabuvimų kartu.
Nemajūnų bendruomenės žmonių susitikimas kaip ir kasmet, jau ketveri metai iš eilės, prasidėjo šv. Mišiomis Šventežerio bažnyčioje. Po jų klebonas Egidijus Juravičius pakvietė Nemajūnų bendruomenės žmones aplankyti kryžius, kurie įvairiais laikotarpiais ir įvariomis progomis buvo statomi Nemajūnų kaimų apylinkėse. Jų, pasak Nemajūnų seniūnijos seniūnaitės L. Janušonienės, iš viso yra gal net aštuoni. Vien Nemajūnų kaime keturi stovi. Kasmet per bendruomenės susitikimus aplankomi trys keturi kryžiai, jų papėdėse padedama gėlių, uždegamos žvakelės, sukalbamos maldos.
Kai visi oficialūs šventės darbotvarkės punktai buvo įvykdyti, Nemajūnų bendruomenės žmonės rinkosi į antrajai šventės daliai skirtą vietą – R. Buinausko sodybą. Seniūnaitės L. Janušonienės teigimu, tradicija po mišių rinktis pas kurį nors vieną bendruomenės narių į namus yra buvusi ir anksčiau. Gražu, kad dabar ji atgyja. Nors Nemajūnų bendruomenė jau turi savo patalpas, tačiau šiuo metu jos remontuojamos, tad gražu, kad savo svetingą pastogę kaimynams pasiūlė R. Buinauskas.
Į Nemajūnų bendruomenės šventę kartu su visais pasidžiaugti gražia kaimų bendravimo tradicija, pasveikinti aktyviausių Nemajūnų bendruomenės kaimų žmonių atvyko ir Lietuvos Respublikos Seimo  Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė Virginija Vingrienė. Kartu su savo padėjėju Beniumi Rūtelioniu ji dažnai lankosi mūsų rajone rengiamose šventėse, o į  R. Buinausko sodyboje organizuojamus renginius šiemet ji atvyksta jau trečią kartą. Ir visą laiką – su sveikinimais, padėkomis, asmeninėmis dovanomis. Ir šioje Nemajūnų bendruomenės šventėje jos padėkos bei asmeninės dovanos atiteko pačioms aktyviausioms bendruomenės moterims – Laimutei Janušonienei, Laimutei Aksentienei bei Danutei Lukoševičienei. Į Nemajūnų bendruomenės šventę taip pat atvyko ir Šventežerio parapijos klebonas E. Juravičius.
Sekmadienis buvo jau antroji Nemajūnų bendruomenės šventės diena. O pirmąją dieną, šeštadienį, jie buvo išvykę į ekskursiją po Kauno apylinkes ir Panemunės pilis. Kelionė buvo finansuota pagal Nemajūnų bendruomenės pirmininko Antano Talandžio parengtą projektą.
Susirinkusiems Nemajūnų bendruomenės žmonėms savo dainas skyrė jaunoji dainininkė iš Šeštokų Melanija Meilutė. Bene didžiausio šventės dalyvių susidomėjimo sulaukė loterija, kurioje dalyvavusieji laimėjo ir mažesnių, ir gana solidžių prizų: kas maišą bulvių, krepšį riešutų, ekologiškame darže užaugintą cukiniją, o kas ir gaidį, kalakutą, balandžių porą. Visus šiuos prizus, kaip sakė Nemajūnų seniūnijos seniūnaitė L. Janušonienė, šventei paskyrė Nemajūnų seniūnaitijoje ūkininkaujantys ūkininkai.
Kadangi šventė vyko sodyboje, kuri yra ir gamtos tako dalis, dauguma šventės dalyvių vėliau patraukė šiuo taku į Giraitės girios glūdumą, kur savo jauniklius šiemet išperėjo reti Lietuvoje paukščiai – juodieji gandrai.  Nemajūnų bendruomenės šventė sutapo su jų palydėtyvėmis į tolimą kelionę, į žiemojimo vietas Afrikoje.
Nijolė Sukackienė,  „Lazdijų žvaigždė“