Po 12 metų susitikę Ramanavo kaimo gyventojai susipažino tarsi iš naujo

Tądien Krosnos stovėjimo aikšteles užplūdo Ramanavo kaimo gyventojai – čia gimę, augę, pakėlę sparnus ir palikę gimtinę, bet sugrįžtantys mintimis, prisiminimais, o ir kaimo švenčių neaplenkiantys, jau vaikus ir anūkus atsivežantys, ir dabar gyvenantys,  dirbantys, puošiantys kaimą šiandien. Visi skubėjo dalyvauti šv. Mišiose Krosnos Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje,  dargi reikėjo suspėti saviškius aplankyti, pasilabinti su draugais. Vasara. Nuostabus metų laikas, darbų ir poilsio, sklidinas žalumos, gėlynų žydėjimo. Tad pats metas susitikti visiems buvusiems ir esamiems Ramanavo kaimo gyventojams, kad ir po 12 metų pertraukos. Paskutinį kartą Ramanavo kaimo gyventojai buvo susibūrę draugėn 2005 metais – tai byloja nuotrauka jų kaimo albume.
„Planavome susitikti po 5 metų, bet, matot, tik po dvylikos susiėjome“, – sakė ponia Aldona Lenkauskienė, dabar jau gyvenanti Marijampolėje. Tačiau Ramanave – jos širdis buvo ir bus. „Aš gimiau, užaugau Ramanave, Krosnoje pakrikštyta. Šioje bažnyčioje ir susituokėme, Krosnos kapuose palaidotas mano vyras, čia atgulsiu ir aš“, – sakė ji. „Iš vakarų Žaltyčio bangos ošia,/ Nuo šiaurės supa mus žalia giria,/ Nuo Šeštokų asfaltas kaimą juosia/ Tai mes gyvenam čia Ramanave“, – buvo sugiedotas Ramanavo kaimo himnas, kurį sukūrė Juozas Mitrikevičius.
Ąžuolo glėbyje prisimintas kiekvienas Ramanavo kiemas
Ramanavo kaimo šventė prasidėjo šv. Mišiomis Krosnos bažnyčioje, kurias aukojo kun. Juozas Klimavičius. Buvo gera matyti po 12 metų pertraukos vėl susibūrusius kaimo žmones – besibučiuojančius, besilinksminančius, besidalijančius savais rūpesčiais ir džiaugsmais, prisimenančius savas šaknis. Jaudinančios buvo kažkada savo gimtąjį kaimą palikusių ir dabartinių gyventojų susitikimo akimirkos. Juolab kad nepagailėję savo brangaus laiko į šventę atvyko tiek daug buvusių Ramanavo kaimo gyventojų, kurie dabar gyvena toli nuo gimtinės. Jų, ko gero, susirinko netgi daugiau nei vietos gyventojų. Ta nenumaldoma gimtųjų vietų trauka stipri kaip tas Ramanavo ąžuolas – šio kaimo simbolis. Kiekvienam šio kaimo žmogui ąžuolas – daugiau negu medis, tai praeitis ir tvirtybė, vaisingumas ir užuovėja. Ramanavo kaimo  albume, kuriame pasirašė visi tądien buvusieji,  po nuotraukomis – ir seni įrašai: “1935 m. Ramanavo jaunimas”, “1954 m. rugiapjūtės pabaigtuvės”. Paskutiniai įrašai albume daryti 2005 metais. Vartai šį albumą ir, rodos, nuo dabarties lig praeities taip arti, kad belieka tik ranką ištiesti. O ir susirinko žmonės, kurie turi ką prisiminti ir jaunesniesiems papasakoti. Ir ne tik „šposai“ buvo prisiminti, bet ir skaudūs įvykiai, paminėti jau išėjusieji anapilin, prisimintas net maisto kvapas – šviežios duonos, lašinių, agurkų. Jį puikiai mena buvę Ramanavo kaimo gyventojai, išsibarstę po visą Lietuvą ir užsienį. Tądien atvyko buvusių Ramanavo kaimo gyventojų, kurie dabar jau gyvena Lazdijuose, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose,  Plungėje, Vilniuje, Zarasuose. „Visko mes turime – ir poetų, ir prokurorų“, – sakė viena ponia.
Kaimas lyg ant delno. Anot susirinkusiųjų pasakojimų,  Ramanavo kaimas išsidėstęs  keturiose linijose: Paežerių, Pagirių ir antroje bei trečioje linijose. O paklausti tuoj vardija kiekvienoje linijoje gyvenusias šeimas, pavardes, vardus, net gimimo metus. „Mūsų, vadinamųjų pokarinukų, buvo daug. Tad ši karta iki 1950 metų – itin gausi“, – sakė vienas inteligentiškas ponas. Itin gausi Gurevičių giminė.  Ir nors į šventę ne visi atvyko, bet paprastai net  46 žmonės susirenkantys prie stalo. Buvusi Krosnos seniūnė Sigina Basevičienė prisistatė kaip Ramanavo kaimo anūkė. Ji tikino, kad buvusi visose kaimo šventėse. O štai 90 metų sulaukusi Ona Būraitytė–Leskevičienė dabar gyvena Marijampolėje, jau 23 metai kaip palaidojusi vyrą, besidžiaugianti 6 anūkais ir 9 proanūkiais. Senjora buvo puikiai nusiteikusi, maloniai bendravo, pasakojo. Vienas buvęs Ramanavo kaimo gyventojas, dabar gyvenantis Lazdijuose, net namų adresą pasakė ir į svečius užsukti pakvietė. Buvęs pedagogas, paskui muitinės darbuotojas, dabar poetas ir valstietis, mat ūkelį turintis, Petras Valčeckas atvyko net iš Zarasų ir atsivežė dvi savo eilėraščių knygeles –  „Lietuviškos išdaigos“ bei „Naujos lietuviškos išdaigos“. „Turiu du sūnus: vienas – mokytojas, kitas – daktaras, o kunigas neišėjo“, – juokavo ponas Petras. Jo dukterėčia Gražina Kočiubaitienė perskaitė gerbiamo Petro sukurtą eilėraštį apie Ramanavą. Tai jo vienintelis  eilėraštis apie Ramanavą.
Skambėjo puiki muzika – koncertavo Krosnos kultūros namų smagios muzikėlės ansamblis „Vakaruška“ (vadovas Gintautas Česnulis). Dabar populiarios melodijos ir dainos, primenančios jaunystę, užbūrė ir kvieste kvietė šokti. O šokančiųjų tikrai netrūko! Gerai, kai atsiranda tokių entuziastų, kurie aukoja savo laiką vardan visų. Ponia Irena Brogienė – šios Ramanavo kaimo šventės–susitikimo kaltininkė gerąja prasme. Ji daug dirbo, kad žmonės susitiktų, o prisiminti tikrai buvo ką.
Kaimynas meras atvyko su šviežios duonos kepalu ir medumi
Lazdijų rajono meras Artūras Margelis sveikino Ramanavo kaimo gyventojus – buvusius ir esamus–  ir kaip rajono meras, ir kaip kaimynas. Gerbiamas meras A. Margelis palinkėjo sulaukti šimto metų ir dar ne vienoje kaimo sueigoje sudalyvauti vyriausiajai tądien šventėje senjorai. Jis įteikė šventės organizatorei poniai Irenai Brogienei šviežios duonos kepalą ir medaus.  Gimtojo krašto šviežios duonos kvapas, darbščiųjų bitelių medus  visiems priminė vaikystę. Nors meras atostogauja, ir kaip pats prisipažino, ūkyje darbų netrūksta, tačiau surado laiko ir aplankė kaimynus. Pastaruoju metu šventės, kalendorinių datų paminėjimai organizuojami vis dažniau ir tai tampa gražia tradicija. To linkėjo ir rajono meras savo kaimynams – kad tokie gražūs kaimo susitikimai vyktų kasmet, na, jei ne kasmet, tai bent kas dveji metai. „Kad mero žodžiai tiesiai Dievui į ausį“, – sakė susirinkę Ramanavo kaimo vaikai – čia gimę, augę, išėjusieji ir šiandien gyvenantys. Juk, anot eilėraščio žodžių, įrašytų kaimo  albume: „O tėviške mana, prabėgo daugel metų, / O tu likai many tokia pati“. Ne vienas tądien buvęs šventėje prisipažino, kad svajonės, džiaugsmas, nerimas ir skausmas pasiliko tėviškės lopšy. „Tai kaip nemylėt Tėviškės? Prisiminimais sugrįžtame... Bet juk galime ir tikrovėje“, – su meile, tikėjimu ir viltimi sakė Ramanavo kaimo vaikai.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“