E. Straigytė: kalnai, saugantys mūsų valstybę
Lietuva neturi Alpių ar Tatrų, bet turi savuosius milžinkapius. Juk kiekvienas jų, lietuvių rankomis supiltas, anuomet gynęs istorines pilis, atlaikė kryžiuočių antpuolius ir buvo neįveikiama tvirtovė priešui. Tie piliakalniai įsirėžė į tautos atmintį lyg tvirtybės ženklas. Jie tebėra, stūkso išsibarstę po visą Lietuvą. Tiesa, šiek tiek susmukę, tarsi susikūprinę ar neramiai besidairantys žvelgia iš paniūrų į gimtą žemę ir tolius, į savus žmones ar prašalaičius.
Drebant senojo pasaulio pamatams Lietuva artėja prie ypatingos datos, kai minėsime mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo 35-metį. Žmogaus gyvenime toks metų skaičius žymi brandą. Jaunystės šėlsmas ir spontaniškas elgesys, beatodairiški šūkiai ir galvojimas tik apie save jau liko praeity. Atsirado tvirti tikslai, susidėliojo vertybės, susikaupė patirtis. Ir žinojimas: nors savam krašte ne taip lengva tapti pranašu, visgi čia jautiesi geriausiai. Esi savimi.
O kada ateina valstybės branda? Ar ji svarbi, ar turime apie tai susimąstyti ir dėl to pasistengti? Pradėjus ne tik tuščiai postringauti, bet ir iš peties darbuotis galima kalnus nuversti. Juk atrodė, neįmanoma per tokį trumpą laiką imti ir sukurti (o gal reikėtų sakyti − atkurti) komendantūras, kurios krašto gynyboje yra itin svarbios vien dėl civilių koordinavimo, jeigu ištiktų reali grėsmė. Tačiau ankstesnis krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas ėmėsi ir padarė. Aišku, kartu su bendraminčiais. Pripažinkime ir tai, jog buvo laikas, kai vieną iš valstybės jėgos struktūrų – policiją – visuomenė regėjo kaip savo priešą, kuri tik baudžia, o neretai ir pati sukuria sau progas pasipinigauti. Dirbti policijoje buvo netgi šiek tiek gėdinga, nes tūlas pilietis policininkui tuoj priklijuodavo mento arba korumpuoto pareigūno etiketę. Dabar gi su pasididžiavimu galime kalbėti apie savo valstybės policiją, kuri, pasak visuomenės nuomonės tyrimų, yra viena iš didžiausią gyventojų pasitikėjimą gaunančių institucijų. Kaip taikliai pastebėjo policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas, „anksčiau mūsų klientas buvo nusikaltėlis, o dabar mes tarnaujame piliečiams“.
Kuo daugiau bus dorai tarnaujančių savo valstybei ir svarbiausia – šią savo pareigą suvokiančių piliečių, tuo stipresnė bus ir pati valstybė. Tą suvokimą įgyjame įvairiai ir pamažu. Mano karta, gimusi ir ne vieną dešimtmetį gyvenusi po sovietinio režimo padu, savo kailiu patyrė, ką reiškia gyvenimas tarsi apspangus, nes valdžia visais įmanomais būdais plovė piliečiams smegenis, atimdama ir valią, ir norą rinktis. Ar mes buvome prisitaikėliai? Galbūt. Bet, kita vertus, išsiugdėme ir kritinį mąstymą, supratome, kas sakoma tarp eilučių. Todėl dabar iš visų pusių plūstantį informacijos srautą galime vertinti, remdamiesi į savo patyrimą ir žinojimą. Ir galime atverti akis jaunesniems, kurie gyvena socialinių tinklų burbule.
Kai beveik prieš mėnesį, minint Valstybės atkūrimo dieną, savo šeimynai gaminau šventinius pietus, prie jo susėdo trys kartos. Dvi iš jų gimė ir augo sovietinėje Lietuvoje. Bent aš neatsimenu, kad būtume visi sėdę prie šventinio stalo Vasario 16-ąją. Tie susibūrimai nutikdavo po eisenų gegužę ar spalį, kai buvo minimos visai kitos datos. Gal todėl ir mane, ir kitus vyresnius artimuosius ištiko toks netikėtas nuostabos ir pasididžiavimo jausmas, kai mūsų pirmokėlė Nerilė vakarop, jau kylant nuo šventinio stalo, paskelbė: „Dabar turime sudainuoti Lietuvos himną.“ Dainavome šypsodamiesi, o viduj jutome ir malonų graudulį. Auga dar viena nauja karta, kuri Lietuvą nešiojasi širdy ir savo meilę jai išsako garsiai, bet šiltai. Ir be baimės.
Mes neturime kalnų, bet galime patys jais tapti. Ir kai reikės − stoti mūru. Kad tik ji, mūsų mažytė gintarinė šalis, išliktų.
Šviesios, džiaugsmingos ir taikios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventės mums visiems!
Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-03-07)
