R. Sadauskas-Kvietkevičius: kaip teisingai mažinti kainas?

Paskutinėmis kalendorinės žiemos dienomis džiūgavau kaip vaikas, rytais žadinamas Šadžiūnų pelkėse ir kaimynų žiemkenčiuose klykaujančių gervių, skaičiuodamas pirmuosius žalčialunkio žiedus Petroškų miške. Daugiabutininkai tokios emocingos reakcijos į metų laikų kaitą niekada nesupras. Nes ir man pačiam ji išsivystė tik tuomet, kai nuo kurorto mūrų pasprukau į mažą kaimelį tarp kemsynų.

Sugrįžtu į šio laikraščio puslapius su jumis pasikalbėti reguliariai, kaip „tos dienos“ reprodukcinio amžiaus moterims arba sąskaitos už telefoną, internetą ir elektrą skolų nekaupiančiam namų ūkiui. Pradėti norėjau nuo tarptautinių reikalų, nes Lazdijų rajono žmonės taip pat negyvena kitoje planetoje, o Veisiejų „Norfoje“ mane užkalbinusi skaitytoja netgi skundėsi negalinti užmigti po kiekvieno per radiją ar „Panoramą“ išgirsto Donaldo Trumpo pasisakymo. Tačiau kol laikraštis bus atspausdintas ir pasieks skaitytojus, gali nutikti dar kas nors visai netikėto, o nebešviežios mano išvados taps juokingomis. Prieš trejus metus Kremlius tikėjosi sunaikinti laisvą Ukrainą per tris dienas – įsiveržėliai vežėsi paradines uniformas pergalės paradui Kyjive. Dabar jie tikisi tą patį tikslą pasiekti derybomis su D. Trumpu. Ir net vietą mauzoliejaus balkone, virš Lenino gaišenos, pergalės parade jam rezervavo. Bet rezultatas bus toks pats, kaip aną kartą. Tamsiausia naktis būna prieš aušrą.

Aną savaitę Lietuvoje pradėjo veikti Maisto taryba. Sako, stebės maisto kainas, jų skaidrumą ir importo konkurenciją su vietos produkcija. Lygiai tą patį beveik kiekvieną ketvirtadienį darydavau Veisiejų turguje: slampinėjau neskubėdamas ir klausinėjau, kiek kainuoja kilogramas bulvių, sūris, 10 kiaušinių ar va ta dar nesupelijusi dešra su didele muse. Todėl sąžininga būtų man skirti toje taryboje bent pusę etato. Ir kepuraitę su snapeliu, papuoštą Maisto tarybos ženklu, išduoti, nes jau visai prisiartinusio pavasario saulė taip įkyriai spigina į akis, kad ne visuomet lengva atskirti triušį nuo kacino, o dzūkišką bulvę nuo lenkiškos.

Vyresnieji mūsų gražios Lazdijų krašto bendruomenės nariai dėl tokių privilegijų galėtų pasipiktinti, nes jie tą Maisto tarybos darbą didesnėse ir mažesnėse parduotuvėse neatlygintinai dirba ne vieną dešimtmetį. Ateina, pasižiūri, kiek pabrango mėsa, sūris ir dailūs plastmasės skonio pomidorai, mintyse ištaria keletą negražių slaviškų žodžių ir dar prideda iš anūkų išmoktus angliškus. O tada nusiperka kokį batoną, kompensuojamųjų vaistų ir keliauja namo žiūrėti per televizorių, kaip Maisto tarybai vadovaujantis žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas ir visa jau nelabai naujoji Vyriausybė jais rūpinasi.

Visi mes, stebintieji kainas visuomeniniais pagrindais ir už valdišką algą, o gal net ir pats ministras puikiai suprantame, jog šiame netobulame pasaulyje dar taip nebuvo ir niekada nebus, kad nuo ilgo žiūrėjimo į prekės kainą joje surašyti skaičiai sumažėtų. Nebent per tą laiką priartės kokio mėsos gabalo tinkamumo vartoti termino pabaiga, tai paskutinėms valandoms, prieš visai pašvinkstant, prekybininkai teiksis parduoti jį pigiau, kad nereikėtų išmesti.

Paklausit, negi man gaila, tegul sau stebi ta Maisto taryba, ką tik nori, ir apsimeta, kad kažką gali kainoms padaryti, o mes apsimesime, kad ja tikime, ir visi bus laimingi. Bet ar tik man vienam iš savo išrinktos valdžios norisi ne stebuklingų galių imitavimo, o elementaraus sąžiningumo?

Stebuklas, kai daugelis nuo algos iki algos gyvenančių lietuvių staiga pasijaus turčiais ir puls pirkti kas naujesnį automobilį, kas vaikams po „iPhone“, kas naujus dantis, galėtų nutikti dar šiais metais. Vos tik politikai nuspręs griauti iki šiol gal ir ne visai tobulai veikiančią antrosios pakopos pensijų sistemą ir visiems užsigeidusiems leisti čia ir dabar paimti joje sukauptas lėšas. Visaliaudinė šventė bus tokio dydžio, kaip kažkada būdavo pašalpų mokėjimo dieną Lazdijų „Bangladeše“. Tačiau ir pagirios bus panašios, nes į tokį staigų vartojimo šuolį prekybininkai visada sureaguoja pačiu teisingiausiu būdu – padidina kainas. Tiems, kas neturės ką iš pensijų fondo atimti, nes kaupė tik „Sodroje“, arba nuspręs, kad nenori tuojau pat prašvilpti sotesnės senatvės vilties, toks infliacijos šuolis vargu ar patiks. Bet šie ir taip už kairiuosius bei populistus nebalsuoja, tai nėra ko jų paisyti.

Lazdijų krašto ir kitų atokių šalies regionų žmonės mėgsta skųstis, kad visos valdžios juos užmiršo ir prisimena tik prieš rinkimus, kai prireikia balsų. Nedrįsčiau teigti, kad toks įspūdis visiškai klaidingas. Kaip ir bet kokie bandymai įrodinėti, kad viešąsias paslaugas teikiančių nacionalinių įstaigų tinklo optimizavimas žudo provinciją, nes kvalifikuotos darbo vietos išsikelia į didžiuosius miestus, o paskui jas išvažiuoja šeimos su vaikais. Tada belieka uždarinėti tuščias mokyklas, naikinti viešojo transporto maršrutus. Užsisuka susinaikinimo spiralė, į kurią įsitraukia ir privatūs verslai, planuojantys plėtrą tik ten, kur yra mokių klientų. O paskutiniai gyvi kaimiečiai tegul sau perka internetu – kurjeris atgabens pirkinius, jeigu suras kelią.

Centro kairės valdančioji dauguma gavo rinkėjų pasitikėjimo mandatą, žadėdama keisti šitą pražūtingą susinaikinimo mechanizmą. Kol kas gerų naujienų nedaug, bet švietimo ministrė Raminta Popovienė užsiminė apie siekį sušvelninti dešiniųjų valdžios švietimo reformoje įtvirtintą reikalavimą turėti bent 21 mokinį trečioje gimnazijos klasėje ir nurodė, jog minimalus moksleivių skaičius bus sumažintas iki 12. O mūsų rajonui tai išties aktualu, jeigu norime išsaugoti šiuo metu visai neblogai veikiantį švietimo įstaigų tinklą.

Iš pirmo žvilgsnio vilčių teikia ketinimai nuo 2026 m. steigti Regionų ministeriją, kuri perimtų visus su savivalda ir regionų plėtra susijusius reikalus. Rajono savivaldybės administracijai gal ir patogiau bus aptarinėti mūsų krašto problemas su viena, o ne keliomis ministerijomis. Bet biurokratijos veikimo dėsniai gali suveikti taip, kad sprendimų priėmimo grandinė nuo to tik pailgės, o savivaldybių merams, suderinusiems sprendimus su Regionų ministerija, vis tiek reikės rūpintis, kad jie nestrigtų kitose. Savivalda tikisi gauti pagalbininką, bet man panašiau, kad jis virs dar vienu viršininku, įsitaisiusiu ant jos sprando.

Nežinau, ar mano kartai pavyks sulaukti tikrojo savivaldos išlaisvinimo, kai ji galės ne tik paskirstyti biudžeto lėšų trupinius, liekančius nuo būtinų finansuoti pagal nuleistą iš centrinės valdžios tvarką viešųjų paslaugų. Prielaidas tam jau turime – tiesiogiai renkamus merus ir savivaldybės gyventojų pažiūrų įvairovei atstovaujančius tarybų narius. Trūksta tik politinės valios apversti valdžios piramidę, kad svarbiausia jos dalis, esanti arčiausiai žmonių, neliktų užspausta ministerijų, Seimo ir prezidentūros galių nurodinėti, kaip mes čia privalome gyventi.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-02-28)