Reikia tik džiaugtis, kai pavyksta pritraukti darbuotojų iš kaimyninių rajonų, užuot kūrus sąmokslų teorijas

Džiugu matyti, kad Sausio 13-osios kontekste vis dar išliekame vieningi, gebame įvertinti laisvės kovos kainą ir suvokiame ją per lietuvių tautos vidinio identiteto prizmę – darbštumą, laisvės vertės pajautimą, vienybę kovoje už savo tėvynę. Tikėkimės, kad visa tai, kas užkoduota mūsų tautos DNR, išliks amžiams ir kad globalus pasaulis, kuris, regis, vis labiau skyla į dvi – gėrio ir blogio – ašis, nepakeis mūsų tautos esmės.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kyla klausimas: kaip atrodome dabar ir kaip atrodėme Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai buvome viena didžiausių valstybių Europoje, ir kaip atrodytume dabar, jeigu būtume išsaugoję LDK didybę? Šį klausimą keliu ne iš godumo, bet vertindamas lietuvių valdovų gebėjimą mąstyti strategiškai, demonstruoti tvirtą lyderystę, vienyti ir valdyti valstybę. Jie gebėjo suvienyti ne tik savo tautą, bet ir aplinkines tautas bendrai kovai prieš turto ir žemių ištroškusius užkariautojus.

Tačiau istorijos raidoje matyti, kaip, keičiantis lyderystei, vis labiau įsigalint asmeniniams interesams, intrigoms ir sąmokslams, silpnėjo ne tik LDK didybė, bet ir pati Europa. Tuo pasinaudojo viena valstybė, kurios tautos identitetą formavo stepių klajoklių ir užkariautojų mentalitetas. Ji išplėtė savo teritorijas, užgrobdama kitų valstybių žemes nuo Vidurio Europos iki tolimųjų Rytų ir Sibiro šiaurės platumų.

Šiandien esame vos 65 300 km² užimanti valstybė, kuri per pastarąjį šimtmetį ne kartą kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę nuo to paties agresoriaus. Deja, ir šiandien jis nesiliauja kėsintis į svetimas teritorijas. Panašu, kad ir ateityje būsime priversti kovoti dėl savo laisvės – tiek išorės grėsmių akivaizdoje, tiek vidaus politinėje erdvėje, kurioje turime stiprinti atsparumą. Kad tai darytume efektyviai, reikalinga tvirta lyderystė tiek politikoje, tiek ekonomikoje.

Vis dėlto akivaizdu, kad esame laikmetyje, kai tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje stokojame ryžtingų lyderių, galinčių aiškiai formuluoti priešiškai nusiteikusių šalių atgrasymą, ateities viziją ir vesti visuomenes klestėjimo keliu. Šią lyderystės krizę lydi rimtos pasekmės – silpnėjančios valstybės, visuomenės susiskaldymas ir radikalių jėgų stiprėjimas. Tai savo ruožtu kelia destrukcijos, konfliktų ir politinės santvarkos kaitos grėsmę.

Kalbant apie Lietuvą, mūsų visuomenė po išsivadavimo iš sovietinio jungo patyrė reikšmingą transformaciją. Vieni sėkmingai prisitaikė prie laisvės, kitiems vis dar sunku įveikti potrauminį sindromą. Lengviausiai naujoje realybėje orientuojasi jaunimas, kuriam nereikėjo transformuotis – jis tiesiog augo ir brendo laisvoje šalyje.

Šią tendenciją iliustruoja tarptautiniai gyventojų laimės indekso tyrimai: Lietuvos jaunimas užima pirmąją vietą pagal laimės jausmą, tačiau vyresnio amžiaus žmonių grupėje esame tik 19-oje vietoje. Visa tai atsispindi ir mūsų vidaus politikoje. Pavyzdžiui, praėjusių metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose jaunimo aktyvumas siekė vos 35,69 proc., o tai turėjo didelės įtakos rinkimų rezultatams. Jie atspindėjo visuomenės dalies, vis dar gyvenančios potrauminėje būsenoje, lūkesčius – keršto siekį, kaltųjų paieškas ir radikalaus pokyčio troškimą, nors iki šiol nėra aišku, kokio būtent pokyčio ir vardan ko. Todėl sakyti, kad tautos valia lėmė šį pasirinkimą, būtų netikslu. Tiksliau būtų teigti, kad rinkimus nulėmė minia, kuri savo dėmesį sutelkė į politikus, užlipusius ant populizmo bangos. Jie žadėjo valstybinius auditus, patikrinimus, siekė demaskuoti neva didžiulio masto valstybinio turto švaistymą ir vagystes. Skambūs pažadai keisti valstybės tvarką, esą siekiant piliečių gerovės, sužavėjo rinkėjus, tačiau dažnai liko tik tuščiais lozungais.

Apmaudu, kad vis dar stokojame atsakomybės dalyvauti svarbiuose šalies politiniuose sprendimuose. Per rinkimus neretai vadovaujamės emocijomis, paviršutiniškai vertiname kandidatus ir jų siūlomas idėjas. Tačiau valstybė – tai ne abstrakti sąvoka, o jos piliečiai. Ir tie piliečiai esame mes visi. Tik suvokdami savo atsakomybę ir įsitraukdami į sąmoningą politinį procesą galime tikėtis tikrų, ilgalaikių pokyčių. Kartais atrodo, kad reikia tiek nedaug – jei pats nesugebi susigaudyti ar priimti sprendimo, tiesiog įsiklausyk, ką sako visuomenininkai, akademinės bendruomenės atstovai ar politologai. Jų įžvalgos gali padėti susidaryti aiškesnį vaizdą, palengvinti sprendimų priėmimą, o gal net paskatinti aktyviau įsitraukti į visuomeninius ar politinius procesus. Tokiu būdu nereikės jaustis apgautam ar nusivylusiam po ketverių metų. Vietoj to galėsi išsaugoti saugumo jausmą, žinoti tiesą ir jaustis labiau įgalintas.

Šioje vietoje norisi pasidalinti buvusio Gitanos Nausėdos patarėjo Aisčio Zabarausko įžvalgomis: „Matysime manipuliavimo rinkėjais pavyzdžių. Žinote, su buvusia valdžia problema buvo ta, kad jie darė rimtų klaidų. Tačiau problema nebuvo tame – tu bent jau supratai, kad kai jie kalba, jie iš tiesų kalba. Jie su tavimi užmezga tiesioginį ryšį... Ir tu jautei tikrumą. O tas tikrumas suteikė tokį bazinį saugumo jausmą. Dabar to bazinio saugumo jausmo nebėra – mes nežinome, kada jie kalba nuoširdžiai.“

O kaipgi mes mūsų rajone? Deja, mažai kuo išsiskiriame iš bendro Lietuvos konteksto. Čia, kaip ir daugelyje kitų regionų, vyrauja specifinės nuostatos: stokojame lyderystės, susiduriame su kvalifikuotos darbo jėgos ir specialistų trūkumu. Dažnai lyderių ieškome ne ten, kur reikėtų – socialiniuose tinkluose ar vietinėje žiniasklaidoje. Juos neretai randame tarp asmenų, garsiai ir aršiai kritikuojančių, skambinančių pavojaus varpais, bet dar neatradusių savo vietos gyvenime. Dažniau tai – visuomenės linksmintojai ar juokdariai, kuriems biurokratijos sąvoka ir įstatymų veikimo principai tebėra klampūs ir sunkiai suvokiami. Žinoma, apmaudu, kai reikalingo specialisto, pavyzdžiui, auditoriaus ar architekto, tenka ieškoti ištisus metus. Tačiau, paskelbus atranką į valytojo pareigas, susidaro konkurencija – net 50 pretendentų į vieną vietą. Lengviausia būtų kaltinti vietinę valdžią, kaip dažnai daro kai kurie politikai, bet problema slypi platesniame šalies kontekste. Gyventojų migracija į didžiuosius miestus ar regionų centrus daro didelę įtaką regionų vystymuisi.

Svarbu suvokti, kad kvalifikuota darbo jėga yra paklausi visoje Lietuvoje ir rajonams tenka nemenkai pasistengti, kad prisitrauktų reikalingų specialistų. Todėl reikia tik džiaugtis, kai pavyksta pritraukti darbuotojų iš kaimyninių rajonų, užuot kūrus sąmokslų teorijas, interpretacijas apie interesų konfliktus ar bandžius tai sieti su nepotizmu. Tik konstruktyvus požiūris, stipresnis bendradarbiavimas ir pozityvios pastangos gali padėti spręsti šias problemas.

Turėtume atsigręžti į istoriją ir pasimokyti iš jos – stiprios valstybės pagrindas yra vienybė, gebėjimas mąstyti strategiškai ir drąsiai žvelgti į ateitį. Tik taip galėsime išsaugoti laisvę ir sukurti klestinčią Lietuvą.

Audrius Klėjus, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-01-24)