Rajono meras A. Margelis – apie ambicingas investicijas, politinius planus ir nutolusius bendražygius

Jei kas nors pabandytų suskaičiuoti, kiek lėšų į Lazdijų rajoną buvo investuota nuo to laiko, kai prasidėjo Europos Sąjungos, LR Vyriausybės bei savivaldybės lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimas, nustebtų, lyg pasaulinį atradimą padaręs – per visą rajono egzistenciją sukurta  infrastruktūra pinigine išraiška būtų tik dalis to, kas padaryta rajone pastaraisiais metais. Milijoninės vertės projektais paženklintos visos mūsų gyvenvietės, miesteliai ir du miestai – Lazdijai bei Veisiejai. Kas atvažiuoja į svečius, tas giria Lazdijus, išsikapsčiusius iš gilios periferijos ir gūdaus pasienio rajono duobės. Tačiau vietiniai to nemato. Jie išvažiuoja iš Lazdijų gyventi ir dirbti į gretimas Druskininkų, Alytaus, Marijampolės savivaldybes, į Vilnių ir Kauną, į užsienį. Rajono valdžia, stebėdama tokį procesą, atrodo, turėtų nuleisti rankas. „Visą laiką taip nebus“, – sako rajono savivaldybės meras Artūras Margelis, kai šįkart susėdame su juo pakalbėti itin aktualia tema – apie svarbiausius darbus, kurie bus atlikti mūsų rajone artimiausiu metu.
Tad pirmiausia, mere, atsakykite į šį itin skaudų pastaruoju metu  klausimą: jei tokiais tempais savivaldybėje mažėsime, gal po dešimties metų nebebus kam džiaugtis tų projektų vaisiais?
Tuo netikiu. Taip, rajonas mažėja – tą ypač jaučiu, kai sužinau, kiek  kasmet sumažėja moksleivių mūsų mokyklose. Tačiau netikiu, kad tai tęsis amžinai. Sakoma, kad žuvis ieško kur giliau, o žmogus – kur geriau. Ateis laikas, ir žmonės atras Lazdijus. Ne tik poilsiui, bet ir nuolatiniam gyvenimui.  Nors susitikimuose su rajono žmonėmis tą dažnai sakau, bet atidžiai klauso ir suvokia ne visi. Taigi, noriu pasikartoti ir priminti, jog nė vienoje Lietuvos savivaldybėje nėra tiek renovuotų mokyklų, kultūros namų, bibliotekų, vaikų darželių. O renovuoti pastatai reiškia, kad ten ne tik šilta ir jauku mokytis, dirbti, bet ir tai, kad išlaikymas tokių pastatų gerokai pigiau kainuoja. Mūsų rajone gal ir yra užsilikusi nerenovuota mokykla, kur vaikai žiemą sėdi su paltais. Tačiau kituose rajonuose, patikėkite, tokių yra dauguma.  Projektų lėšomis mokykloms perkame baldus, kompiuterius, kitą įrangą. Žinoma, čia galima vardinti visą dieną, tačiau esmė yra ta – nenuleidžiame rankų ir tikime, jog rajonas atsigaus, gyventojų bus daugiau. Atsiras ir darbo vietų, kurios, manau, yra pagrindinė priežastis bėgti ne tik į gretimas savivaldybes, bet ir į užsienį...
Tad gal galėtumėte paminėti keletą pastaruoju metu įgyvendinamų projektų ar atliktų darbų, kurie tiesiogiai būtų susiję su darbo vietų kūrimu?
Baigiami  Mockavos terminalo statybos darbai. Su Mockava mes visuomet siejome dideles viltis dėl naujų darbo vietų. Tiesa, jų gal ir nebus tiek daug, kaip tikėjomės, tačiau terminalas dar plėsis ne vienus metus, manau, kad ir darbo rankų paklausa jame didės. Juolab kad terminalas dirbs ištisą parą. Jau dabar tai – didelės svarbos objektas, tačiau jo reikšmė, pradėjus jam veikti visu pajėgumu, manau, tik augs. Turiu omenyje jo svarbą ne tik mūsų savivaldybei, bet ir tarptautiniu mastu.
Vėl prakalbome apie inkubatoriaus statybos atnaujinimą. Nors, kaip ir Mockavos atveju, tai yra privačios, ne savivaldybės lėšos, tačiau ir inkubatoriuje, Janaslavo kaime, dirbs mūsų rajono žmonės. Pagal turimas galimybes norintieji galės dirbti ir savo ūkiuose – auginti dedekles ir tiekti inkubatoriui kiaušinius. Kiek žinau, inkubatoriaus statyba sustojo dėl to, jog keičiasi savininkai – ateina investuotojai iš Olandijos. Bet mūsų žmonėms tai nėra aktualu – jiems svarbiausia čia turėti darbą.
Šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje pagaliau pradėsime vieno daugiabučio – 7 butų namo – statybą socialiai remtiniems rajono žmonėms.  Namas iškils patogioje vietoje, M. Gustaičio gatvėje, netoli mokyklos parko ir gimnazijos. Toks dėmesys, graži aplinka, manau, paskatins šio namo gyventojus gyventi gražiau, prasmingiau. Tiesą sakant, nežinau nė vieno žmogaus, kuris labai norėdamas negalėtų susirasti darbo, pragyvenimo šaltinio. Bet  čia – kita tema, ja pakalbėsime kada nors.
Jau pradėjome naujojo priešgaisrinės tarnybos pastato statybą Aštriojoje Kirsnoje. Projektas bus įgyvendinamas Lietuvos – Lenkijos programos lėšomis. Šįkart turime du projekto partnerius – Lenkijoje ir Varėnos savivaldybėje. Mes už mūsų daliai pagal šį projektą tenkančias lėšas pirksime naują gaisrų gesinimo automobilį ir pastatysime pastatą patogesnėje vietoje, Aštriosios Kirsnos gyvenvietės centre. Šis projektas skirtas geresnėms darbo sąlygoms sukurti, tai reiškia – žmonėms pritraukti čia dirbti.
–  Gal Jums ir neteko girdėti, tačiau žmonės, gyvenantys kaimuose, skundžiasi, kad tik į Lazdijus ypač daug investuojama, tik rajono centras visaip gražinamas, o kaimai lieka nuskriausti...
– Tenka ir man girdėti tokius priekaištus, bet jie  nėra pagrįsti. Jau kalbėjau apie rekonstruotus kaimuose esančių mokyklų, kultūros namų, bibliotekų pastatus. Tačiau jie gražūs ir jaukūs dar ne visi. Todėl šiemet Europos Sąjungos lėšomis kartu su Lazdijų kultūros centru  pradėsime Kučiūnų, Krikštonių ir Rudaminos (buvusio mokyklos pastato) kultūros namų rekonstrukciją. Naujai įrengsime Šeštokų mokyklos stadioną, kuriame numatyta ir lauko estrada – kultūrinius renginius mėgstantiems šio krašto žmonėms toks objektas tiesiog būtinas. Artimiausiuose planuose yra numatyta ir Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos sporto salės vidaus rekonstrukcija, Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos vidaus  patalpų rekonstrukcija. Projekto lėšomis pastatysime stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelę Seirijuose. Patalpų vidaus remontas bus atliktas Aštriosios Kirsnos, Seiliūnų ir Metelių bibliotekose. Jose taip pat bus atnaujintos  šildymo sistemos, nupirkti nauji baldai. Gerės ir rajono keliai. Apie kelio nuo Seirijų miestelio Dusios ežero link, pro Žagarių, Nakrūniškės, Straigiškės kaimus, asfaltavimą, kurį atliksime rajono savivaldybės lėšomis, spaudoje jau esu minėjęs. O projekto lėšomis šiais metais toliau asfaltuosime kelią aplink Dusios ežerą, pro Kryžių bažnyčią – šiemet planuojame išasfaltuoti dar maždaug 1,5 kilometro šio reprezentacinio, itin dažnai rajono gyventojų ir svečių naudojamo kelio. Pagaliau reikia paminėti ir viaduko per geležinkelio bėgius Šeštokuose statybą, kuri jau pradėta. Darbas sudėtingas ir brangus, daug laiko ir pastangų kainavo, kol dėl jo statybos derėjomės su „Lietuvos geležinkeliais“, su LR susisiekimo ministerija.  Europinė vėžė padalijo miestelį  į dvi dalis. Šeštokai, šimtą metų gyvenantys prie geležinkelio, prie to jau yra įpratę. Tačiau toks eismo intensyvumas, koks yra numatytas pradėjus traukiniams važinėti tarptautiniais maršrutais, darė per miestą einančius bėgius itin nesaugius. Todėl pagaliau gavome europinį  viaduko statybos finansavimą. Šiemet darbus pradėjome, šiemet ir baigsime.  Tokie darbai numatyti mūsų kaimuose. Gal ir ne viską paminėjau, bet argi tai yra mažai?
– Ne mažai, o tikrai daug. Tačiau įsivaizduoju, kad, pradėjęs kalbėti apie Lazdijus,  dar ne tiek objektų išvardinsite...
–  Na, Lazdijai yra rajono centras, čia įsikūrusios  įstaigos, kurių paslaugomis naudojasi visos savivaldybės gyventojai. Pagaliau šis miestas reprezentuoja visą savivaldybę. Jei jau mes tikimės ir laukiame investuotojų iš užsienio ar didmiesčių (dėl ko aš vis dar neprarandu vilties), tai ir atrodyti turime padoriai. Todėl Lazdijuose šiemet irgi daug ką sutvarkysime, kad ne tik prieš svečius pasirodyti, bet ir patiems mums gyventi čia būtų patogiau, gražiau, kokybiškiau. Esu minėjęs, jog paprastus gatvių žibintus keičiame į LED–us. Dalis darbo padaryta, Lazdijų gyventojai jau pastebėjo, kad gatvių apšvietimas tapo intensyvesnis. Tačiau mums, savivaldybei, dar svarbiau yra tai, jog jis yra pigesnis. Ne tik Lazdijuose pakeisime gatvių apšvietimą, bet ir  visose gyvenvietėse, kaimuose, miesteliuose, žodžiu, visur ten, kur tik šiuo metu yra žibintai. Pagaliau rekonstruosime ir Seinų gatvę – ji bus tokia pat graži ir tvarkinga, kokia šiuo metu yra Sodų gatvė. Įgyvendindami Lazdijos kraštovaizdžio formavimo projektą, sutvarkysime pakelių aplinką nuo pasienio iki „Statoil” degalinės: išpjausime nereikalingus, menkaverčius krūmus bei medžius, pasodinsime naujų vertingų želdinių. Pagal šį projektą tęsime ir ankstesniais metais pradėtus darbus dėl bešeimininkių pastatų likvidavimo: šįkart į sąrašą įtraukti ne tik buvusių fermų pastatai, bet ir neveikiantys šulinių gręžiniai. Kito projekto lėšomis pratęsime dviračių taką: nuo Sodų gatvės pabaigos ties autotransporto įmone iki sodų bendrijos „Baltajis“ pabaigos bus įrengtas 2,5 metro pločio takas, kuris taip pat bus apšviestas. Pagal projektą toliau tvarkysime Dzūkų gatvės prie daugiabučių namų aplinką – rekonstruosime automobilių stovėjimo, vaikų žaidimų aikšteles. Vaikų žaidimo aikštelė atsiras ir prie Sodų gatvės pradžioje esančių daugiabučių namų. Jau esame informavę, bet noriu dar priminti, jog pradedame Laisvės kovų muziejaus Vytauto gatvėje bei Motiejaus Gustaičio muziejaus, esančio Seinų gatvėje, rekonstrukciją. Investicijos atkeliaus ir į ikimokyklinio ugdymo įstaigą darželį–mokyklą „Vyturėlis“, kurioje atliksime patalpų vidaus rekonstrukciją. Lazdijų Motiejaus Gustaičio, Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus ir Veisiejų Sigito Gedos gimnazijose bus įrengti šiuolaikiški gamtos mokslų kabinetai su visa įranga. Jau pradėjome vieno  Lazdijų sporto centro pastatų rekonstrukciją: antrajame senosios mokyklos aukšte įsikurs moderni sporto salė su treniruokliais, dušais. ES finansuojamo projekto lėšomis prie daugiabučių namų Lazdijų ir Veisiejų miestuose įrengsime 35 konteinerines atliekų surinkimo aikšteles. Dalis jų bus pastatyti senųjų atliekų konteinerių vietoje, dalis – visai naujose, miesto gyventojams patogiose vietose. Sutvarkysime įvažiavimą į Kauno gatvės 19 – ojo namo, kuris yra itin duobėtas, kiemą. Čia taip pat pastatysime du žibintus. Numatyta atlikti darbų ir Lazdijų ligoninės pastate: bus sutvarkytos pastato laiptinės, silpnaregiams pritaikyti ligoninės koridoriai, nuo savivaldybės administracinio pastato pusės įrengtas pandusas neįgaliųjų įvažiavimui į ligoninę ir išorinėje pastato dalyje įrengtas keltuvas.
– Negaliu nepaklausti ir apie Jūsų neseniai įkurtą nepartinį  judėjimą „Pirmyn! Kartu mes galime“. Sklando visokių legendų: neva jame – vos keliasdešimt žmonių. O Tėvynės sąjungos – Lietuvos konservatorių partijos vadovybė Lazdijuose įvedė tiesioginį valdymą. Tokia partijos pozicija atrodo labai grėsmingai, tarsi judėjimas keltų pavojų valstybei...
–  Mano nesutarimai su partijos vadovybe prasidėjo labai seniai, dar tuomet, kai beveik visas mūsų skyrius nepakluso nurodymams remti vieną ar kitą kandidatą į Europos Parlamentą, Seimą, į Tėvynės sąjungos – Lietuvos konservatorių partijos vadovybę. Turėjome ir iki šiol turime savo nuomonę, manome, kad partijos autoritetui išsaugoti visuomet buvo svarbesni vyresni, ilgesnę darbo patirtį valdžios struktūrose, gyventojų pasitikėjimo ir simpatijų turintys žmonės, o ne tie, kurie tinka ir įtinka partijos vadovybei. Kaip žinote, nepaklusnių, drįstančių turėti savo nuomonę nė vienos partijos valdžia nemėgsta. Mano buvusios partijos vadai – ypač. Tą rodo visi pastarųjų metų veiksmai: pakeisti partijos įstatai, kuriuose liko mažiau demokratijos,  Priežiūros komiteto (nors yra partijos prezidiumas) galių išplėtimas, kuris turi teisę  netgi priimti sprendimus, nepaisant viso rajono skyriaus narių nuomonės. Tariamos Viešųjų pirkimų tarnybos išvados, kuriomis buvo grindžiamas mano, kaip partijos pirmininko, įgaliojimų sustabdymas, yra tik maskuotė. O faktiškai tai yra parodomasis bausmės procesas: žiūrėkite, kas nutinka, kai nemoki būti paklusnus ir nevykdai nurodymų. Nemanau, kad dėl to turime sielotis: sukūrėme organizaciją viso rajono žmonėms, mylintiems savo kraštą ir norintiems dirbti jo naudai. Mes patys, kurie atėjome iš TS–LKD, kaip buvome, taip ir likome dešiniųjų pažiūrų žmonės, tačiau neturintys vadų „iš viršaus“. Esame atviri visų kitų partijų žmonėms, nes partiškumas, norint tapti mūsų judėjimo nariu, nėra svarbus. Nenoriu veltis į debatus per spaudą ir ginčytis su viena  partijos vadovybės atstovių. Tiesiog manau, jog laikas viską parodys. Tik noriu išreikšti nusistebėjimą kai kuriais buvusios mano partijos kolegomis – senbuviais, su kuriais mes dirbome kartu dar Sąjūdžio laikais. Negi jie pamiršo, kaip tuomet, pačioje Nepriklausomybės pradžioje, sėdėjome kartu per naktis kabinetuose, kūrėme planus, kaip gyvensime laisvi, kaip žmones patrauksime į savo pusę, su kokiomis idėjomis eisime į pirmuosius rinkimus. Tuo metu kai kurie dabar itin aktyvūs TS–LKD  nariai apie jokias partijas dar negalvojo, sėdėjo Lazdijų turguje ir pardavinėjo kontrabandines cigaretes, kūrė savo asmeninę gerovę. Jiems nerūpėjo nei nauja nepriklausoma valstybė, nei jos žmonės. Dabar, kai turgaus seniai nebėra, nugyventa jau solidžiai metų, o gyvenime vieta taip ir nesurasta, neblogai ir prie partinio laužo rankas pasišildyti, gal net partijai, kurią kažkas du dešimtmečius būrė ir puoselėjo, vadovauti. Neįsivaizduoju, negi partijos žmonės, kurie vienas apie kitą rajone viską žino, tai pamiršo arba apsimeta nieko nežinantys?  Sakoma, jog tautos  istorijoje užmarštis – itin pavojingas dalykas. Manau, kad partijos istorijoje – taip pat.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“