Po gaisro Kaimynas gyvena įprastą gyvenimą

Po įvykusio gaisro D. Kirsnoje daugiausia debatų sukėlė be šeimininko likęs šuniukas. „Visi tik apie šuniuką ir diskutavo. Neatsirado nė vieno, kuris paklaustų, kas palaidos tą sudegusį žmogų, ar bus už ką, pagaliau ar yra lėšų likviduoti gaisro pasekmes: juk namas sudegė“, – tiesiai sako kaimynystėje gyvenanti Audronė Bernackienė.

Šeimininkas artimųjų palaidotas šeimos kape: gražiai, pagarbiai, kaip pridera. O štai dėl šuniuko aistros netyla. „Visi labai sureagavo ir sunerimo dėl šuniuko. Pradėjo „dalintis“ šunį socialiniuose tinkluose, aš dirbau kasdien, tad nė nespėjau atrašinėti į kiekvieną pamokymą, kaip juo geriau pasirūpinti, kaip jį globoti. Buvo siūlančių tą šuniuką atiduoti ar į prieglaudą, ar dar kažkam. Asmeninių žinučių sulaukiau begalės, o ir viešų komentarų netrūko“, – pastebi Audronė.

Savo šuniuko ji neturi, todėl visada rūpinosi Kaimynu. Taip vadina savo buvusio kaimyno šuniuką. „Šuniukas gyvena įprastą savo gyvenimą. Aš juo tikrai rūpinuosi ir jis tikrai prižiūrėtas. Maitinamas ne vieną kartą per dieną, gauna ir šilto maisto, išglostytas, išmyluotas, iškutentas. Jokių erkių pas jį nebūna. Jis įpratęs prie manęs. Dėmesio jam tikrai netrūksta. Viskas su juo gerai ir man puikiai sekasi jį globoti, nes aš tai visą laiką dariau net jo šeimininkui esant gyvam. Net indeliai, iš kurių jis ėsdavo, stovi mano kieme. Prieš darbą išeinu anksčiau, kad pašerčiau Kaimyną, ir, vos tik pakvietus: „Kaimyne!“, jis parskuta, kad ir kur bebūtų“, – teigia Audronė.

Jos sūnus Vaidotas sumeistravęs būdą šitam šuniukui ir net apšiltinęs jos sienas, grindis. Tad Kaimynas net savo namuką turi. „Tai kam jį kur vežti? Į kokias prieglaudas? Aš negalėčiau ramiai gyventi“, – sako Audronė.

Būdą moteris parsinešė: dabar jau jos kieme Kaimynas gyvens. „Šitas mano Kaimynas kaip mažas vaikas laksto po visą kaimą, parlekia į mano kiemą, tai aš jo klausiu, kur šiąnakt nakvojo, o jis lyg prasikaltęs glaustosi prie kojų. Anksčiau buvo pririštas, tada maistą jam nunešdavau prie būdos, įpildavau vandens ir viskas buvo gerai, bet vasarą jį kažkas paleido ir nuo to laiko jis gyvena laisvai. Nepiktybinis, gerietis, nieko blogo nedaro, jokio pavojaus nekelia, juo niekas nesiskundžia. Nakvoja jis, kur jau jam papuola. Jis toks truputį valkatūnas, toks kaimo šuniukas, bet mes jį visad šeriame, alkanas nebūna“, – sako.

Šuniuku rūpinosi ir pats jau dabar anapilin iškeliavęs šeimininkas. Audronė nupirkdavo sauso maisto maišą ir nunešdavo, kad jis ir pats pašertų savo augintinį. „Kaip jau jis suprato, taip juo pasirūpindavo, bet vis sakydavo, kad pats bus nevalgęs, bet šuniuką tai pašers“, – prisimena Audronė.

Pasitaikydavo, kad nuėjusi rasdavo Kaimyno maisto dubenėlius tuščius, be vandens arba kokioje keptuvėje vandens pripilta, aišku, nešvaraus, tai ji išplaudavo, pašerdavo ir Kaimynas toliau sau gyvendavo. „Šuniuku aš rūpinuosi nuo mažens. Tai argi dabar imsiu ir kam nors dovanosiu?“ – nesupranta kai kurių patarimų ji.

Šuniuką myli ir jauniausias Audronės sūnus Gytis – nors jis užsienyje, bet kai sužinojo apie gaisrą, irgi domėjosi, kur šuniukas. „Gytis iš užsienio priveža jam skanukų ir pirmiausia lekia pas Kaimyną“, – sako.

Audronė neslepia, kad valkataujančių šunų pilnas kaimas. „Kaimynė kažkur Roliuose, griovyje, rado kalytę su penkiais šuniukais, priglaudė. Rado, verkė, kaip pati sako, ne savo ašaromis, taip gaila buvo – ir parsivežė namo visą šeimyną“, – pasakoja.