Dr. R. Čičelis teigia, kad A. Kelionis savo kūryba pranoko J. Erlicką

Literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras, literatūros kritikas Ramūnas Čičelis nutarė pakalbinti rašytoją Aidą Kelionį apie jo naujausią knygą „Humofreskos“.

– Pradėkime mūsų pokalbį nuo klausimo apie Tavo knygų rašymo virtuvę. Esu įsivaizdavęs, kad esi lyg amerikiečių rašytojas Džekas Keruakas, kuris prisėda prie rašomojo stalo ir po gero mėnesio jau turi knygos rankraštį. Ar teisinga tokia mano vizija? Koks buvo Tavo naujausios knygos „Humofreskos“ rašymo procesas?

– Turiu Tave nuvilti, nes paties įsivaizdavimas apie mano rašymo virtuvę yra klaidingas. Visų pirma neturiu rašomojo stalo. Sėdžiu fotelyje, kompiuterį būnu pasidėjęs ant lentos, o pastarąją – ant šlaunų. Be to, niekada taip nebūna, kad diena po dienos sėdėčiau ir po gero mėnesio turėčiau rankraštį. Naujausia knyga „Humofreskos“ – tai per dešimtmetį parašytų geriausių mano humoristinių tekstų rinktinė. Iš maždaug 600 humoreskų atrinkau 230 trumpųjų tekstų ir 8 ilgąsias humoreskas.

O dėl paties rašymo proceso... Svarbiausia yra nieko ypatingo neveikti ir visiškai nesistengti. Ir tuomet humoreskos lyg kažkieno siųstos žinutės pačios įkrenta į galvą. Tuomet belieka jas užrašyti. Kartais per dieną įkrenta keturios, kartais per savaitę nė viena. Tiesiog gyveni diena po dienos paprastą gyvenimą, nieko nelaukdamas ir nesitikėdamas, ir tiek.

– Esi tikras gyvenimo stebėtojas. Be to, dar ir sinefilas – žmogus, kuris mėgsta žiūrėti kiną. Ką kūrybai suteikia atidus įsižiūrėjimas į Lazdijų, Veisiejų arba Druskininkų praeivių veidus?

– Taip, labai mėgstu žiūrėti filmus ir serialus. Šį rudenį žiūrėjau ne vieną filmą apie aršų Šiaurės Airijos katalikų ir protestantų konfliktą, net, sakyčiau, pilietinį karą, kuriame dalyvavo net Anglijos kariuomenė, žiauriai tramdydama katalikus airius, kurie norėjo Šiaurės Airijos nepriklausomybės. Net taikius protestus Anglijos kariuomenė malšino tikromis kulkomis ir žuvo daug beginklių katalikų airių. Šiuo metu esu „iškeliavęs“ į Senovės Romą. Stebiu gladiatorių kovas, aukštuomenės intrigas ir pramogas. Ne tik patricijų, bet ir plebėjų gyvenimą.

 Esu ir atidus gyvenimo stebėtojas, bet tai vyksta be jokių mano pastangų. Einu gatve ar važiuoju autobusu, gyvenimo detalės užsifiksuoja savaime.

– Ar labai klysčiau sakydamas, jog į Lazdijų ir Lietuvos politinį ir socialinį gyvenimą žvelgi iš atstumo, kuris leidžia nepamiršti, kokios juokingos ir niekingos dažnai būna mūsų tikrovės dramos?

– Taip, visiškai neklysti. Ir į vietinį, ir į Lietuvos politinį ir socialinį gyvenimą žvelgiu iš atstumo. O jis labai geras dalykas, nes kai gyveni vienas, aplinka tave veikia minimaliai. Tuomet ir atsiranda laiko sau, tiksliau, apmąstymams, ir iš tiesų tos mūsų tikrovės dramos atrodo menkos, juokingos ir niekingos.

– Papasakok apie savo literatūrinį ryšį su satyriku Juozu Erlicku. Jis yra Tavo Mokytojas? Ar kritikuotum mane, jei teigčiau, kad jau senokai peraugai jį ir kuri daug jautresnį ir artimesnį humanizmui humorą?

– Na, kai man buvo 16 metų, sesuo nupirko J. Erlicko knygą „Raštai ir kt.“. Ši knyga apvertė aukštyn kojom mano supratimą apie literatūrą. Esu perskaitęs visas jo knygas ir galiu J. Erlicką vadinti savo mokytoju. Bet, kaip kažkas pasakė, mokinys turi pranokti savo mokytoją. Ypač jeigu mokytojas labai geras. Beje, dabar J. Erlicko neskaitau, nes jis atliko savo vaidmenį mano gyvenime, tad jau senokai einu savo keliu. Ramūnai, Tu pirmas viešai parašei, kad Aidas Kelionis peraugo ir pranoko J. Erlicką. Pats taip niekada nedrįsčiau teigti, bet labai Tau dėkoju už tokį aukštą mano kūrybos įvertinimą.

– Kaip apibrėžtum savojo žurnalistinio ir meninio rašymo ribą? O gal lyg Antikos laikais sakytum, kad gerai atliktas darbas jau savaime yra meno kūrinys?

– Na, labiausiai mėgstu rašyti humoreskas, nes tai man geriausiai pavyksta ir yra mano arkliukas. Vienas iš dviejų mano mėgstamiausių poetų Vladas Šimkus yra pasakęs, kad rašyti sunku, nerašyti dar sunkiau. Kadangi man humoreskos pačios pasirašo, taip teigti negaliu.

O dėl, anot Tavęs, žurnalistinio darbo, tai noriu pasakyti, kad aš nesu žurnalistas, o rašytojas, kuris „Lazdijų žvaigždės“ laikraštyje kritikuoja valdžią. Mano šviesaus atminimo tėvas buvo partizanų ryšininkas, politinis kalinys ir tremtinys, kuris be galo džiaugėsi, kai Lietuva atgavo laisvę. Jo atminimas mane įpareigoja naudotis žodžio laisve ir kritikuoti valdžią, nes gerai dirbti ji privalo ir niekas neturi jai už tai dėkoti ir liaupsinti.

– Kaip matoma, turi daugelį interesų ir pomėgių. Gal futbolo rungtynių eiga ir roko muzikos kūriniai Tau, kaip rašytojui, padeda įtaigiai papasakoti istoriją ar nutikimą? Bet gal kaip tik futbolas ir muzika padeda atsikvėpti po rašymo?

– Labiausiai futbolu domėjausi, kai buvau vaikas ir paauglys. Dabar kuo toliau, tuo mažiau domiuosi futbolu, nors iki šiol itin karštai palaikau Vilniaus „Žalgirį.“ Matyt, su amžiumi kinta ir mano pomėgiai. Dabar mielai klausausi sunkios muzikos ir, kaip minėjau, itin pamėgau žiūrėti filmus ir serialus. Muzika ir filmai mane įkvepia pasakoti įdomias ir juokingas istorijas ir kartu atpalaiduoja nuo kasdienės rutinos.

– Ko linki savo skaitytojams 2025-aisiais metais? Ką pats norėtum per juos parašyti, pamatyti, pažiūrėti ir išgirsti?

– Mano skaitytojams ir ne tik norėčiau palinkėti kuo mažiau rūpintis turtais ir materialine gerove ir kuo greičiau suprasti, kad gyvenime svarbiausia – būtis, o ne buitis. Ką norėčiau per naujus metus parašyti? Tuo mažiausiai rūpinuosi, nes kas turi būti parašyta – pasirašys savaime, be jokių pastangų. Na, žinai, kaip su tais norais būna... Geriausia yra nieko neplanuoti, nes viską už mus suplanuos gyvenimas ir likimas. Tiesiog gyvenkime šia diena ir dėkokime Aukščiausiajam, kad mums apskritai padovanojo gyvenimą.

Dr. Ramūnas Čičelis, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-12-20)