„Metų ūkio 2024“ nugalėtojai – apie savo gyvenimo receptus

Pirmoji vieta ir pagrindinis Ūkininkų šventės apdovanojimas atiteko Šventežerio seniūnijos Barčių kaimo ūkininkams Aušrai ir Linui Visockams už ilgametį ūkininkavimą ir modernaus pieno ūkio puoselėjimą.

Pakalbinta Aušra sako, kad tai buvo labai netikėta, mat nė minties tokios neturėję, kad jų ūkis gali būti pripažintas metų ūkiu.

Paklausta, kodėl neatvyko į rajono Ūkininkų šventę atsiimti pelnytų apdovanojimų, paaiškina labai paprastai ir, kaip tikra medikė, atsakingai: „Laukėme šventės, tačiau apsirgo anūkai, atvykusi iš Vokietijos anūkė irgi susirgo, tad nesinorėjo dar kokio viruso atnešti žmonėms. Džiaugiamės, kad apie mus pagalvojo, atkreipė dėmesį. Neateiti šiaip sau būtų nemandagu ir mes sau to nebūtume leidę, jei ne mažųjų ligos.“

Kiek pasikalbėjus paaiškėjo, kad Visockų šeimoje – arba medikai, arba ūkininkai, bet svarbiausia, kaip pabrėžia pati Aušra, kad jų šeima didelė ir labai draugiška.

Nelinkę verkti: tokį kelią patys pasirinko

Visockų ūkio istorija – ganėtinai sena. „Mano diedulis turėjo žemės, ją nacionalizavo. Viską atėmė: ir gyvulius, ir padargus. 1990 metais grąžino žemes, atsiėmėme, dar iš kaimynų „prisilipdėme“ daugiau žemės ir vis plėtėme ūkį. Kur mano tėvai gyveno, namas jau morališkai paseno, ant tų pačių pamatų mudu su vyru pasistatėme sau namelį, o sūnui Mykolui liko mūsų. Visi gyvename viename kieme. Kaip žmonės sako, langai su langais“, – sako Aušra.

„Ūkininkaujame, galima sakyti, nuo 1993 metų. Bet tai pati pradžia, tad to gal ir ūkininkavimu dar nepavadinčiau: pradžia su gyvuliais prie tėvų“, – taip apibūdina ji savo ūkio pradžią.

Šuoliuojant metams ūkis plėtėsi. Pirmas 15 karvių Aušra melžė rankomis, vyras vasaromis dirbo su kombainu, kūlė, paskui ir vyras pagelbėjo, kai tų karvių dar padaugėjo. Vėliau turėję melžimo aikšteles, o paskui jau parašė projektą ir modernizavo ūkį: dabar jų ūkyje karves melžia robotai.

Visockų ūkyje vystoma tik pienininkystė. „Sėjame tik kukurūzus – pašarui. Daugiau jokių kultūrų neauginame. Ir pievos, žinoma, pašarui“, – sako ūkininkė. Šiuo metu jų ūkyje 130 – 140 karvučių. Iš tiek karvių per tris paras primelžia 10 tonų pieno. Augina ir prieauglio. „Ūkyje dabar iš viso 360 galvijų“, – paskaičiuoja.

Kad ir kokia situacija susiklostytų pienininkystės sektoriuje, jie savo ūkį išlaiko, tą ketina daryti ir ateityje. „Mes jau tiek metų ūkininkaujame, kaip ir neturime kito pasirinkimo. Jei sunkmetis, pirmiausia atsiskaičiuoji ūkio išlaidas, o paskui matai, ar lieka kas, ar nelieka. Ko gero, kaip ir daugeliui ūkininkų“, – pastebi. Ūkio krypties keisti nežada, karvių neišparduos. „Kol sveiki, kol yra jėgų ir proto, aš visada pabrėžiu – ir proto, tai tikrai nežadame. Teisingai dėliojame prioritetus, sūnus su marčia padeda, nes šalia gyvena. Kita vertus, iš ko mes gyventume, jei karves išparduotume? Iš pašalpų?“ – kalba Aušra.

Visockai yra ne iš tų, kurie skųstųsi ar verkšlentų: Aušra pabrėžia, jog net negali skųstis, mat tokį kelią patys pasirinkę.

Ir matę jie visko: ir šilta, ir šalta, metų visokių buvę – ir labai gerų, ir prastesnių. „Aš taip pasakyčiau: gyveni žmogus ir po truputį, pamažu vis geriau ir geriau, tačiau, aišku, būna ir sunkmečių“, – realistiškai nusiteikusi A. Visockienė.

Kasmet vis modernėjantį ūkį paveldės sūnus Mykolas. „Šiemet jau ir sūnus sumanė „susimeistrauti“ sau ūkį: veršelių pas mus yra, tai jis lyg žada užsiimti veršelių auginimu, jau beveik ir vadovauja ūkiui. Vyras padeda, aš su dokumentų tvarkymu prisidedu. Mykolas darbuojasi prie modernių technologijų – prie robotų“, – dėsto.

Modernizuojant ūkį pagelbėjo ir paramos, ir paskolos. „Nuolat naudojomės paramomis, nuolat ir paskolos paimtos“, – tiesiai sako geriausio metų ūkio šeimininkė. Neslepia: „Kol esi sveikas, drūtas, atrodo, viskas pakeliama, o jei kas nors atsitiktų, reiktų kažką kitaip galvoti.“ Visą techniką ūkio darbams turi naują, jau šiuolaikinę.

Paklausta, ar ūkyje yra koks užsilikęs nuo sovietmečio laikų traktoriukas, šypsosi, kad turi tokį – tai T 25, bet naudojamas šeimos pramogoms. „Tai jau mūsų ūkio eksponatas. Jam jau kokie 35 metai. Juo vežamės valtį prie Dusios. Jis tarnauja pramogai. Anūkai, giminės – visi važiuojame paplaukioti“, – pasakoja pašnekovė pridurdama, jog važiuoti senajam eksponatui ne taip ir toli: Dusios ežeras visai šalia. Pasirodo, ūkininkai ne tik pluša per dienų dienas, bet ir laisvalaikį šauniai leidžia.

„Tačiau taip pat turime labai greitai susiorganizuoti ir visus darbus atlikti laiku, o tai ganėtinai sunku, bet verkti, kad mums čia taip sunku ir kad mes neturime laiko ar mums ko jau čia labai trūksta, negaliu. Suprantu, kad valstybė ne visada į mus, ūkininkus, palankiai žiūri, nelinkusi labai jau atsižvelgti į mūsų problemas, bet kiekvienas savo kieme esame šeimininkas ir jei jau mes tą darome, tai labai ir neverkime“, – dėsto Aušra.

Jei kokių visai ne ūkio reikalų iškyla, važiuoja ir tvarko, grįžta ir vėl darbuojasi ūkyje: visus darbus privalu padaryti. „Vyras remontuoja ūkio techniką. Statybos taip pat buvo jo rūpestis. Jis supranta ir išmano tokius dalykus. Savo protu ir jėgomis pasistatė, kas reikalinga ūkyje. Pasistatėme viską iš savų lėšų“, – pasidžiaugia šeimininkė, pagiria savo vyrą.

Mėšlas, srutų duobės – viskas sutvarkyta taip, kaip reikalaujama. „Srutų duobę pagal paramą darėme, darė firma iš Vokietijos“, – pastebi.

Tiesa, ūkyje darbuojasi ir du samdomi darbuotojai – vyrai. Darbų yra visokių: ir srutas vežti, ir pašarus, tad reikalingi papildomi darbuotojai, neužtenka vien šeimos narių. „Darbuotojai dirba tiek, kiek jiems priklauso. Tikrai nėra taip, kad prie darbo būtų prispausti, tikrai ne“, – patikina šeimininkė. Ūkyje darbo daug, tad ir marti Gintarė čia dirba. Jauna žavi moteris – darbšti, kruopšti, atsakinga. Kaip pati sako, ūkis didelis, tad veiklos turi. „Visur turi būti palaikoma švara, sutvarkyta, apsileisti negalime“, – paaiškina Aušra.

Mamos ir tėčio pėdomis: gydytojai ir ūkininkas

Visockų šeimoje, atrodo, viskas tarsi į stalčiukus tvarkingai sudėliota. Didelė šeima – didžiulis džiaugsmas ir atrama. Mamos ir tėčio pėdomis pasekė jų visos 3 atžalos. Visockai džiaugiasi 4 anūkais: dukros Agnės – dvi mergaitės, o sūnaus Mykolo – mergaitė ir berniukas. Dukra Agnė gyvena Vokietijoje, ten dirba gydytoja jau daugiau kaip 10 metų. O jauniausias sūnus Lukas, kaip Aušra sako, mažiukas, dar tik baigė taip pat mediciną, dirba gydytoju Kauno klinikose.

Paklausta, kaip jiems pavyko užauginti net du gydytojus šeimoje, Aušra prisipažįsta pati esanti medikė, medicinos sesuo, nors dirbo pagal specialybę ne tiek ir daug, 3 ar 4 metus Druskininkuose, paskui Lazdijuose. „Man galvoje visada sukosi mintys apie mediciną. Tai gal ir vaikams persidavė ne tik fiziniai duomenys, bet ir dvasiniai?“ – pasvarsto ji.

Ūkio šeimininkas Linas baigęs tuometinę Žemės ūkio akademiją, elektrifikaciją. Dirbo elektriku Šventežerio kolūkyje „Spartuolis“. Sūnus Mykolas – diplomuotas agronomas. Šeimoje turint agronomą 160 hektarų žemės puikiausiai prižiūrima.

 „Nuosavos – apie 90 hektarų, kita nuomojama. Dabar jau mums tiek, kiek turime, ir užtenka. Sūnus nuperka, jei kas parduoda. Nuomojama žemė iš kaimynų, pažįstamų dar iš anksčiau. Kai atsiėmė tas žemes, kurie jau patikėjo mums panaudos sutartimi, kad agrarinę būklę palaikytume, taip draugiškai iš tų laikų, kiek išsinuomojome, tiek ir turime“, – paaiškina. Aušra sako, kad sūnus ir dirba agronomu ūkyje: jis tai išmano.

Pajuokauju, kad šeimoje ir gydytojai, ir ūkininkas, reikia tik kunigo. „Oi, žinokite, mes juokdavomės, kad turime ūkininką, daktarę, o jau Lukutis, mažiausias, bus kunigu. Bet gydytoju ir jis tapo“, – juokaudama papasakoja mama.

Svarbiausia – sveiki ir gražiai sugyvena

Linas tądien darbavosi, o kalbinta Aušra džiaugėsi tuo, ką jie sugebėjo sukurti – moderniu, šiuolaikišku ūkiu, o labiausiai – savo šeima. Ši didelė draugiška šeima turi ypač svarbią misiją: vieni gydo žmones, kiti juos maitina.

Jų santykiai puikūs. „Su Mykolo šeima ir pusryčiai, ir kava, ir šventės – viskas kartu. Nesigiriu, bet labai noriu pasidžiaugti, kad labai gražiai sugyvename. Su marčia nė karto nei susipykome, nei kokių nesusipratimų buvę, nei jokio blogo žodžio viena kitai nesame pasakę. Dukra iš Vokietijos su anūke kaip tik dabar svečiuojasi. Šiemet pirmi metai, kad per Kalėdas nebus, nes dirbs. Turime tokią tradiciją – visa šeima per Kalėdas susirenka. Ir ne tik per Kalėdas, bet ir per Velykas, o vasarą dukra irgi grįžta atostogų namo. Mes su vyru taip pat sėdame į automobilį ir į Vokietiją nuvažiuojame. Svarbiausia, kad sveiki ir gražiai sugyvename“, – džiaugiasi draugiška savo šeima Aušra Visockienė.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-12-06)