R. Sadauskas-Kvietkevičius: kaip tapti pranašu gimtajame krašte?

Paskutinės kalendorinio rudens dienos jau nieko nepakeis – pasaulis, Lietuva ir žavus jų užkampis, vadinamas Lazdijų rajonu, skuba ruoštis Kalėdoms. Puošia namus advento vainikais, įžiebia eglučių šviesas, rengiasi ryškiaspalviais megztiniais su elnių atvaizdais ir šventiniais raštais, ieško dovanų artimiesiems.

Tokiu metu niekas negirdi bambeklių, kuriems amžinai kas nors negerai: tai naujoji autobusų stotis per daug panaši į krautuvę, tai eglutės įžiebimas suplanuotas surengti per anksti ar per vėlai. Vis rečiau tokių sutinku, tai belieka patikėti, kad ir mūsų kraštas nėra kažkokia prakeikta vieta, kur visiems patinki tik tuomet, kai nieko nedarai, o kažko svarbaus ėmęsi iškart gauna mirtiną pavydo ir pagiežos dozę.

Aną savaitę užsiėmiau rašyti apie garsųjį Veisiejų katiną Jurginį, tai kone kasdien užsukdavau į restoraną „Liepų ratas“, tikėdamasis jį ten surasti ir nufotografuoti. Restorano bendraturčiai Ala ir Irenijus vis kartojo, kad jų įnamis tarsi tyčia ką tik buvo ten, ramiai snaudė ant minkštasuolio, bet išėjo pasidairyti po dvaro parką. Todėl turėjome progos pasišnekėti apie gyvenimą ir jų verslo pradžią mažame mieste, kur tikrai ne kiekvienas čiabuvis gali sau leisti užsisakyti patiekalą, pagamintą iš kokybiškų produktų ir apmokestintą nelengvatiniu PVM.

Anksčiau esu kalbinęs ir aprašęs virtuvės šefą Justiną Raugalą, kuris gurmanų pamėgtą vietą sugebėjo sukurti toli nuo didžiųjų miestų ir pajūrio, Lazdijuose, o dabar užsimojo užkariauti Druskininkų kurortą. Ir kiekvieną kartą pajutau tą patį nusiteikimą nekreipti dėmesio į skeptikų abejones, esą retai gyvenamame ir ne itin turtingame pasienio krašte niekam nereikės nei kokybiško maisto, nei ypatingų paslaugų, tai nė stengtis neverta.

Tada ir kilo mintis, kad būtent toks požiūris, o ne šaunių verslo idėjų ar investicijų stygius labiausiai trukdo mums išsiveržti iš to depresyvaus būvio, kuriame ilgą laiką atrodė įstrigęs ne tik Lazdijų kraštas, bet ir kiti šalies pakraščiai. Gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja studijuoti ir čia pasirodo tik artimųjų kapų aplankyti, valstybės institucijos ir verslai iškelia klientų aptarnavimo padalinius. Dar dešimtmetis, kitas ir šitą negyvenamą dykvietę beliks padalinti kaimyninėms savivaldybėms.

Būtent todėl kiekvieną sėkmingo verslo, pradėto ir išplėtoto mūsų rajone, pavyzdį taip svarbu pastebėti. Kaunas gali sau leisti priimti kvailus eismo senamiestyje apribojimus ir abejingai stebėti, kaip vienas po kito užsidaro restoranai. Vilniaus valdininkai – ištęsti leidimų statybai išdavimą iki begalybės. Ir vis tiek jie bus gyvi, neišgyvenusių verslų vietoje iškart atsidarys nauji, o nesibaigiantys statybos ir komercinių patalpų rekonstrukcijos darbai erzins ramybės pasiilgusius gyventojus.

Mes tokios prabangos neturime, kiekvienas verslus žmogus ar investuotojas čia įgauna visai kitą vertę. Ne tik todėl, kad sukuria kelias ar keliolika darbo vietų savo įmonėje. Keičiasi visa aplinka: įdarbintieji leidžia pinigus vietinėse parduotuvėse, naudojasi paslaugomis, verslas ieško vietinių žaliavų tiekėjų, kad nereikėtų jų iš toli gabenti. Ir labai greitai tarsi po medžiu, išaugusiu įskilusio betono tarpe, jau plečiasi visokiausia gyvybė.

Štai kodėl taip džiaugiuosi, kai mūsų rajone naują veiklą pradėjusiam žmogui savivaldybė įteikia kokią „Verslo bitę“ ar Rudens palydėtuvių šventėje pakviečia užlipti į sceną ir padėkoja. Ne todėl, kad jiems tų gėlių, suvenyrų ir padėkos raštų labai reikia. Bet dėmesys, šilti rankų paspaudimai, padėkos žodžiai ir plojimai nors kažkiek kompensuoja visą negatyvių reakcijų srautą, lydėjusį juos socialinių tinklų ir naujienų portalų komentaruose, šnabždesiuose už nugaros, einant gatve ar per turgų.

Man sunkiai pavyksta suprasti, kodėl žmonės, kurie patys jokios reikšmingos veiklos nesiima ir tikriausiai nesugebėtų imtis, jaučia pareigą neprašomi dalinti visai ne geranoriškus patarimus, pernelyg primenančius nesėkmės linkėjimą ar prakeiksmą: nepradėk, niekam čia nereikia, tik skolų prisidarysi. O jeigu prikarksėto žlugimo taip ir nesulaukia, tai verslo sėkmę iškart bando aiškinti neva nešvaria pinigų kilme, korupciniais ryšiais su visų lygių valdžiomis, negailestingu darbuotojų išnaudojimu ar nesąžininga konkurencija. Nes juk negali taip būti, kad sėkmę verslus žmogus pasiektų sumanumu ir sąžiningu darbu, neskaičiuodamas viršvalandžių ir raudonų kalendoriaus lapelių.

Už mane dešimtmečiu vyresnės tetos su dirbtinio intelekto pieštomis gėlių nuotraukomis ant feisbuko paskyrų, sukurtų per pandemiją, viršelių anksčiau savo komentarų tulžį išliedavo tik susitikusios Veisiejų turguje ar prie kavos biudžetinėje darbovietėje. Dabar jos tapo dominuojančia socialinių tinklų grupe, pasiryžusia niekam neleisti jaustis pernelyg gerai, apjuodinti kiekvieną sėkmės istoriją ir murkdyti gilyn į eketę kiekvieną skęstantį, bet bandantį išsigelbėti. O prie jų dar prisijungia prieš dešimtmetį emigravę vyrai, jaučiantys pareigą pirmiausia sau pagrįsti išvykimą iš tėvynės atkakliu netikėjimu, kad čia išvis kažkas gero gali būti.

Tačiau laikai ir papročiai keičiasi ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mūsų rajone. Gal ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet jau pakankamai juntamai. Todėl pats laikas priminti čia augančiam jaunimui, planuojančiam savo gyvenimo kelią, besirenkančiam studijų programas ir veiklos kryptis: niekur kitur jūs taip gerai nepažįstate žmonių, neturite tiek draugų, giminaičių ir gera linkinčių kaimynų, kaip savo gimtinėje. Įgyvendinant naujas idėjas, pradedant verslą ar bet kokį projektą, jie taps pirmaisiais jūsų klientais, partneriais ir rėmėjais. Perfrazuojant Šventojo Rašto žodžius, tikrai verta pabandyti tapti pranašu savame krašte, o ne ten, kur jūsų niekas nepažįsta, jumis netiki ir jūsų nelaukia. O tik tada išeiti į platesnę rinką. Net jeigu čia iškart nesurasite tokio klientų srauto kaip didžiuosiuose miestuose, bet ir konkurencija neužsmaugs dar nespėjusiojo išskleisti sparnus.

Šventinis laikotarpis, kai iš mūsų krašto išvykęs studijuoti ar ieškoti geriau mokamo darbo jaunimas grįžta aplankyti tėvų, giriasi savo pasiekimais ir naujais įgūdžiais, yra turbūt tinkamiausias metas užsiminti jiems, kad verta pabandyti realizuoti save gimtinėje. Niekam tai jau neatrodys kaip grįžimas namo pabrukus uodegą, kai dužo viltys ir svajonės. Nes būtent čia, gimtajame krašte, visos svajonės pildosi.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-11-29)