Jauna veterinarė paneigia mitą: jos darbas – ne purvinas
E. Kilikevičiūtė nenorėtų, kad jos pėdomis eitų dukra: „Veterinarijos gydytojos darbas – sunkus.“
Eglė Kilikevičiūtė gyvena šalia Lazdijų. Pagal specialybę ji - veterinarijos gydytoja, šiuo metu dirba šioje srityje, tik, kaip pati sako, platesniame spektre: iki šios dienos dirbo padalinio vadove, vadovavo gydytojų komandai, atsakinga buvo už darbų organizavimą. „Dabar išgyvenu pereinamąjį laikotarpį, keisis darbo pobūdis, suksiu analitinio darbo kryptimi. Tame pačiame darbe, nuo savo darbo nenukrypstu, bet vis kitaip. Patinka išmėginti savo galimybes“, - aiškina veterinarė, kuri drįsta tyrinėti, nebijo iššūkių, ieško savęs ir tobulėja.
Baigusi Lazdijų M. Gustaičio gimnaziją, ji pasirinko veterinarijos gydytojos specialybę. Kaip pati sako, nutiko tai netyčia.
„Visada svajojau apie visai kitas specialybes. Mintys sukosi apie psichologiją, teisę. Ir tiesiog kaip žaibas būtų trenkęs: noriu būti veterinarijos gydytoja, noriu pamėginti“, – prisipažįsta Eglė.
Tada ją ėmė atkalbinėti, patarė, kad geriau taptų žmonių gydytoja. „Bet aš esu iš tų, kurie linkę būti patys su savimi. Nesu linkusi ilgą laiką bendrauti su žmonėmis“, – paaiškina.
Eglė neslepia, kad norinčių dirbti fermose, kad ir šiuolaikiškose, vienetai. „Tokį įvaizdį suformuoja visuomenė – purvinas darbas, o iš tikrųjų tikrai ne purvinas, o labai įdomus“, – teigia.
Pati Eglė studijuodama nežinojo, į kurią pusę links – šuniukus, kačiukus gydys ar stambius gyvulius, galvojo, jog vėliau nuspręs. Pabandė su stambiais gyvūnais ir jai pasirodė „visai nieko“.
Plačiau – naujausioje „Lazdijų žvaigždėje“ (2024-09-27).