Lazdijų r. ūkininkas Marijus Bernatonis: „Visada svajojau būti ūkininku“

Lazdijų r., Žemaitkiemyje, ūkininkaujantis Marijus Bernatonis pripažįsta, kad džiaugiasi svajonei būti ūkininku virtus realybe. Jis ne tik ūkininkauja – yra vienas iš kaimo bendruomenės įkūrėjų.

Žemaitkiemis, Lazdijų rajonas – iškyla gražus peizažas akims – kalnas kalną veja, bet ūkininkavimui nėra pats draugiškiausias. Čia laukuose dažniau išvysi ne nesibaigiančią javų jūrą, o pievose besiganančias karves, mėsinius galvijus, avis.

Šioje gražioje vietovėje daugiau nei prieš 20 metų ūkininkavimo kelią pradėjo LŽŪKT Lazdijų r. biuro klientas Marijus Bernatonis. Šiuo metu savo krašte ūkininkas garsėja gera ir atvira širdimi, bendruomeniškumu. M. Bernatonis kartu su draugu įkūrė Žemaitkiemio kaimo bendruomenę, laisvu nuo ūkininkavimo metu dirba ugniagesiu.

Ūkininkas šiuo metu laiko 40 arklių, apie 100 mėsinių galvijų, dirba apie 140 ha žemės, kurioje augina pašarus gyvuliams.

„Visada svajojau būti ūkininku“

Kalbantis M. Bernatonis ne kartą minėjo, kad nuo mažumės augdamas kaime su seneliais, svajojo savo gyvenimo kelią sieti su žemės ūkiu, nes visada mylėjo žemę ir gyvulius, o sunkaus darbo niekada nebijojo.

„Ūkininkauti pradėjau dar visai jaunas – buvau sulaukęs tik 19 metų. Mano kraitis buvo 5 arkliai su arkliniais padargais, daugiau nieko neturėjau. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, diedukas atsiėmė žemę – 13 ha, tad galvojom, kad tą žemę dirbsim su savo arkliais, nes technikos neturėjom. Tą ir darėm – arėm, sėjom, šienavom.  Po senelio mirties visiškai perėmiau ūkį. Nebuvo tiesioginių išmokų, paramų, tad pradžia nebuvo lengva. Laikėm daug gyvulių – kiaules, raguočius, arklius. Turbūt nebuvo mano gyvenime nei vienos dienos, kad nebūtų arklių. Su jais ir dirbau visus darbus. Pirmąjį traktorių įsigijau tik po ketverių metų ūkininkavimo, tuo metu atsirado galimybės plėtrai“, – mintimis apie ūkininkavimo kelio pradžią dalijosi M. Bernatonis.

Išbandytos skirtingos ūkininkavimo kryptys

Anot ūkininko, pradėti ūkį galima sakyti nuo nulio tikrai nelengva. Pradžioje trūko ir žinių, ir finansų, bet ko tikrai netrūko – noro dirbti. Pirmąją paramą M. Bernatonis gavo jau daug metų atgal už augintus rugius, už hektarą po 500 litų – šie pinigai buvo paspirtis ūkiui. Už juos įsigyta technikos, kuri reikalinga laukus apdirbti. Taip atsirado galimybės plėstis – dirbti didesnius plotus žemės.

Ūkininkas planavo įkurti didelį avininkystės ūkį. Pretendavo į ES paramą, ją gavo – investicijas skyrė infrastruktūrai gerinti – aptverti ganykloms. Deja, šiam planui koją pakišo vilkai. Kaip teigia M. Bernatonis, aplinkiniuose miškuose jų apstu, jie nebijo žmogaus, pasirodo net dienos metu, pjauna gyvulius. Tad ilgainiui avininkystės ūkininkas atsisakė. „Dabar neturiu daug avių, išeidinėju iš avininkystės, gaila man žiūrėti į vilkų papjautus ir sudraskytus gyvulius. Gaila savo darbo ir vargo, sveikatos,  bemiegių naktų“, – sakė ūkininkas.

Ūkiui prasiplėtus, įsigijus technikos, darbai palengvėjo. Tuomet atsirado noras laikyti ir daugiau gyvulių – mėsinių galvijų ir, žinoma, arklių, be kurių ūkininkas neįsivaizduoja nei vienos savo dienos. O ir šiai ūkininkavimo krypčiai labai tinkamos žemės – buvo daug apleistų pievų, apaugusių krūmais, kur negali arti ir sėti, bet gyvuliams ganyti – pats tas.

„Po avių perėjau į mėsinę galvijininkystę. Gavosi, kad ir arklių neatsisakiau. Atvirkščiai. Kai pradėjau ūkininkauti, visada laikydavau iki 10-ies arklių. Prieauglį apmokydavau ir parduodavau. Išmokytas arklys kainuodavo 2–3 tūkst. litų. O senyviems žmonės jis buvo pagrindinis pagalbininkas prie ūkio. Gero arklio ilgai pardavinėti nereikėdavo, net skelbimų netekdavo dėti. Visi žinodavo, kad mano arklys nebijos mašinų, su juo bus galima arti ir į grabarką (arklinis grėblys) kinkyti ir į šienapjovę. Per visą žiemą aš juos kinkydavau kiekvieną dieną ir mokydavau – ir miške dirbti, ir visur kitur. Ir šiandien arkliai man – nepagydoma liga. Laikau 40 arklių su prieaugliu – sunkiuosius, stambintus žemaitukus, seno tipo žemaitukus, mišrūnus ir keršus arklius. Ir tris asiliukus“, – apie savo ilgametę meilę arkliams pasakojo ūkininkas.   

M. Bernatonis savo ūkyje dar laiko apie 100-ą mėsinių galvijų – angusų ir limuzinų veislių mišrūnus. Anot ūkininko, laikant raguočius ne taip baisu, kad vilkai juos sudoros, mat karvės tvirtesnės ir aršiau gina jauniklius. Žinoma, pasitaiko atvejų, kuomet kelių dienų veršeliai pabėga iš aptvaro, tuomet jų jau niekas nuo plėšrūnų neapsaugos.

Pasirinkimo nekeistų

Paklaustas, ar dėl savo sprendimo tapti ūkininku nesigaili,  M. Bernatonis nedvejodamas atsakė, kad savo kelyje nieko nekeistų, nors būta ir sunkių akimirkų.

„Mano ūkininkavimo kelias tikrai nebuvo lengvas. Buvau visai jaunas, daug ko trūko – ir žinių, ir finansų. Dabar jaunimas turi visai kitokias galimybes – gali lengviau pasinaudoti ES parama, gauti paskolas, dirbti su modernia technika. Dabar tiesiog reikia tik darbštumo, žingeidumo ir pirmyn“, – sakė ūkininkas.

Jis džiaugėsi, kad ūkyje darbus padeda nudirbti jau beveik suaugę sūnūs – 18-metis Vakaris ir 16-metis Karolis. Ir tikisi, kad ateityje bus kam perimti ūkį.

„Mano vaikai labai daug padeda. Viską, ką ūkyje darome – darome trise. Vakaris šiais metais baigė mokyklą, įstojo į universitetą Vilniuje. Krims ne žemės ūkio mokslus, bet mokysis teisės ir vadybos, šios žinios taip pat vertingos valdant ūkį. Jis pas mus atsakingas už skaičiavimus, vadinam jį tiekėju, apskaitininku, vadybininku. Jaunėlis Karolis, kaip ir aš, labiau prie technikos. Labai džiaugiuosi savo vaikais – užaugo darbščiais ir sąžiningais žmonėmis“, – apie naująją ūkio kartą kalbėjo M. Bernatonis.

Džiaugiasi bendradarbiavimu su LŽŪKT Lazdijų r. biuro komanda

M. Bernatonis – ilgametis LŽŪKT Lazdijų r. biuro klientas, biure tvarkoma jo ūkio finansinė apskaita. Taip pat ūkininkas dalyvauja ir tarptautinio projekto „Climate Smart Demo“ veikloje – jo ūkis vienas iš pavyzdinių gyvulininkystės ūkių, jame išbandomos tarptautinės ŠESD skaičiuoklės, netrukus bus gauti rezultatai ir pateiktos rekomendacijos.

„Daug metų vis užsuku į LŽŪKT Lazdijų r. biurą pasikonsultuoti įvairiais klausimais. O savo ūkio finansinę apskaitą esu patikėjęs konsultantėms jau bene penkerius metus. Džiugu, kad biure galiu pasitarti ne tik finansų valdymo klausimais, bet ir agronominiais, gyvulininkystės. Ūkyje lankėsi ir Mobili gyvulininkystės laboratorija su labai puikiu LŽŪKT specialistu Vytu Gudaičiu. Vytas tikrino arklių kumelingumą, karvių veršingumą. Galiu teigti, kad Vytas šiai dienai yra vienas geriausių specialistų Lietuvoje, kuris specializuojasi gyvulių reprodukcijos gerinime, ligų nustatyme. Jo rekomendacijos dažniausiai pasitvirtina 100 proc. Tikrai nuoširdžiai galiu rekomenduoti kitiems ūkininkams finansinę apskaitą tvarkytis biure, esu patenkintas merginų darbu. Taip pat ateinančiais metais LŽŪKT Lazdijų r. biurui patikėsim ir bendruomenės finansinę apskaitą“, – gerų žodžių negailėjo ūkininkas.

Bendruomenės šviesulys

Turbūt niekas nedrįs ginčytis, kad dažnas ūkininkas yra kaimo bendruomenės ašis – sukuriantis ir darbo vietas, ir kelius nemokamai nuvalantis, ir buriantis žmones draugėn. Ne kitoks ir M. Bernatonis, kuris bemaž prieš penkerius metus su bendraminčiais įkūrė Žemaitkiemio kaimo bendruomenę.

„Su draugu nupirkom senąjį Žemaitkiemio mokyklos pastatą. Galvojom, kad įkursim arba bendruomenės namus, arba motociklų muziejų. Kuomet įsigijom pastatą – jis buvo apverktinos būklės.  Kaip matote, motociklų muziejaus neturime, bet galim džiaugtis pastatu, kuriame žmonės buriasi draugėn. Žemaitkiemio bendruomenę įkūrėm trise – du draugai ir viena mergina. Šiuo metu bendruomenėje jau 123 nariai. Visi dirbam. Žiemą organizuojam edukacijas su gyvūnais, turėjom Kalėdų Senelio rezidenciją, prakartėlę su asiliuku ir avytėmis. Važiavo pas mus iš rajono mokyklų vaikai, galėjo pasidžiaugti gyvūnais. Be galo džiaugiuosi prisidėjęs prie bendruomenės įkūrimo ir  galėdamas būti jos dalimi“, – pasakojo M. Bernatonis.

Erika Mankutė, LŽŪKT Rinkodaros skyriaus vadovė

E. Vilkevičiaus nuotr.