I. Neverdauskienė: esame savo žemės ąžuolai, įgalioti savo protėvių

2024-ieji – Lietuvos dainų šventės šimtmečio metai. Šiemet, laukiant Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ vyksmo, kolektyvams besiruošiant dalyvauti programoje, vėl jaučiamas giluminis pamatinių vertybių permąstymas, kuris skatina pažvelgti į save kaip į tautos gyvybės polių, ieškoti baltų kultūroje svarbaus artimo ryšio su medžiu, žodžio, dainos galių visai gyvasčiai. Tad laukiant Vasario 16-osios Valstybės atkūrimo dienos proga Lazdijų kultūros centre meninėje programoje seksime sakmę apie dainų ir stiprybės medį – ąžuolą. Jo galybę, ilgaamžiškumą ir sunkų kelią per šimtmečius saulės link. Programoje su sakme apie ąžuolą susipina sunkios tremtinio lemties akimirkos bei šiandieninės dainos, kurios paliečia širdį, augina ir suteikia šių dienų kontekste daugiau egzistencinės prasmės: kirsti Sibiro taigos medžius, o mintyse auginti savo tėviškės dainų ir stiprybės ąžuolą. Patiems būti ąžuolais net didelių išbandymų kelyje, būti bendruomene petys į petį kaip medžiai girioje, kaip tremtiniai prie Kūčių stalo, būti ištartais žodžiais žmogaus, kuris savo vaikams ar vaikaičiams seks lietuviškas sakmes, kuriose užkoduotos žinutės, formulės, kartais net nesuvokiant, keičia istorijos eigą, didina sąmonės galias ir stiprina tautos būtį. 

Labai smagu, kad turime tokią gražią tradiciją kasmet Kultūros centre susiburti draugėn dideliame būryje ir dalintis kultūrine patirtimi naudojant menines priemones, kad po pasidalijimo išeiname pilnesni, šviesesni ir artimesni. Smagu miesto ir kaimų namų languose matyti ąžuolo lapų trispalves, inkiliukus, vadinasi, jau dalyvaujame akcijoje „Vienybė težydi“. Miesto aikštėje ir prie Kultūros centro vėl kyla medžių simboliai kaip priminimas, kad stiprybė – mūsų darnoje su gamta, su medžiu kieme ar prie kelio, su jame giedančiu paukščiu, įkeltu inkilu, mūsų daina jo pavėsyje, apsikabinimu ir prisiglaudimu prie dešimtmečius, o gal ir šimtmečius skaičiuojančio kamieno. Esame, kad Lietuvoje girios žaliuotų, žmonės lietuviškai dainas dainuotų ir kad netektų patirti tremtinio dalios. Esame savo žemės ąžuolai, įgalioti savo protėvių, būti, kaip savo eilėse rašė poetai, tol, „kol bus mūsų lietaus ir vėjų žemė“.

Lazdijų kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Ingrida Neverdauskienė (,,Lazdijų žvaigždė", 2024-02-09)