R. Sadauskas-Kvietkevičius: linkiu sveikatos, laimės ir euro už tris zlotus!

Labai norėjau tokiu metu, kai dar ne į visas kalėdinių sveikinimų žinutes spėjau atsakyti, o jau visai prisiartino Naujųjų metų sutikimo šventė, palinkėti laikraščio skaitytojams, draugams ir kaimynams, visiems Lazdijų krašto žmonėms kažko tokio, kas iš esmės pakeistų į gerą šito atokaus Lietuvos pakraščio gyvenimą. Ir sugalvojau tik vieną stebuklą, kuris gal net ne visiems patiktų. Linkiu Lazdijams, kad kitais metais Lenkijos zloto kursas nenustotų kilti ir pasiektų 3 zlotus už vieną eurą.

Tokia naujametė pasaka išsipildytų ne per vieną dieną, nes dažniausiai valiutos svyravimai vyksta lėtai, išskyrus kažkokias ypatingas aplinkybes, kai pinigai nuvertėja akimirksniu. Iš pradžių tik dar daugiau lazdijiečių imtų piktintis, kad jau neapsimoka važiuoti apsipirkti į Lenkiją, nes ten brangesnis pasidarė ne tik dyzelinas, bet ir dešra. Kažkas nustebtų penktadienio vakarą neradęs vietos automobiliui prie „Maximos“ pastatyti, kažkam eilė prie kasos „Norfoje“ pasirodytų neregėto ilgumo.

Pirmųjų lenkų, atvažiavusių į pasienio EMSI ir Lazdijų degalines, niekas nė nepastebėtų. Bet prieš Velykas jų darytųsi vis daugiau parduotuvėse ir kavinėse. „Lazdijų žvaigždėje“ ir „Lazdijų reklamoje“ rastųsi vis daugiau skelbimų apie siūlomą darbą pardavėjams, o lenkų kalbos mokėjimas vis dažniau minimas kaip privalumas ar net būtina sąlyga.

Lūžio tašką, kai pokyčių jau neįmanoma nepastebėti, žymėtų straipsnis pirmajame laikraščio puslapyje apie „Vynotekos“ persikėlimą šiapus Lazdijų-Aradnykų pasienio kontrolės posto. Paskui ją po pusmečio atsikraustytų ir „Žabka“, persivadinusi į mielą lietuvišką „Varlytę“. Visi, kas dar nuo Lazdijų muitinės laikų turėjo pasienyje apleistus sandėlių griuvėsius, sklypus su nebaigtomis statyti užeigomis ar bent bulvių lauką, besiribojantį su plentu, staiga pasijustų labai turtingais žmonėmis, nes vis dažniau sulauktų pasiūlymų juos parduoti už tokias kainas, kokios 2023 m. nė nesisapnavo.

Snaudžiantis Lazdijų miestas su melioracijos griovį primenančia upe, runkelių vagomis ir besiganančiomis karvėmis labai greitai virstų judriu ir gyvu miestu. Opozicijai ir Danauskienei aktyviai priešinantis valdančioji dauguma vis dėlto nubalsuotų nuo Jurginių apmokestinti automobilių statymą centrinėje miesto dalyje ir įteisintų galimybę rašyti lenkiškai reklaminiuose stenduose bei parduotuvių iškabose, sumokėjus trigubo dydžio rinkliavą. Pasienio fiestos renginių vedėjai nuo scenos kalbėtų dviem kalbomis, o pusę ten pasirodžiusių atlikėjų pirmą kartą šventės istorijoje sudarytų svečiai iš Seinų, Suvalkų bei Augustavo.

Neišsemiami Lazdijų bedarbių ištekliai Užimtumo tarnybos sąrašuose pasibaigtų vasaros pradžioje. Papalazdijuose statoma neregėto dydžio „Moki – veži“ ir Akmenių Abiejų Tautų Respublikos greitojo maisto restoranas darbuotojus vežiotų autobusais iš Alytaus ir Druskininkų. Išsinuomoti butą Lazdijuose seniai būtų neįmanoma misija, todėl nekilnojamojo turto vystytojai pradėtų statyti naują daugiabučių namų kvartalą už kapinių, į Rudaminos pusę. Politikai kaltintų vienas kitą paėmus kyšius iš Gariūnų turgaus savininkų, užsigeidusių išsinuomoti Lazdijų hipodromą ir paversti didžiausia regione turgaviete. Autobusų stoties projektą tektų skubiai koreguoti, nes „Norfa“ norėtų joje numatytai vieno aukšto parduotuvei pristatyti pusrūsį ir mansardą.

2024 m. Lazdijų Kalėdų eglutė „Delfi“ naujienų portalo rinkimuose būtų pripažinta pačia gražiausia, didele balsų persvara pralenkusi ne tik Širvintų, bet ir Vilniaus bei Kauno. Artūro Margelio Krikščionių partijos skyrius pasipiktintų už savivaldybės pastatą aukštesnės eglės viršūnėje vietoje Kalėdų žvaigždės įžiūrėję raudoname lauke pakeltus sparnus demonstruojantį baltą erelį su auksiniu snapu ir auksine karūna, pernelyg panašų į Lenkijos herbą, o raudonai baltą jos koloritą pavadintų pataikavimu puošimą finansavusiems investuotojams iš kaimyninės šalies. Valdantieji atsikirstų, kad paukštis pavaizduotas reaguojant į Ornitologų draugijos prašymą nelesinti sparnuočių batonu ir virta dešra.

Kuo daugiau miesto pastatų pirmuosiuose aukštuose atsidarytų parduotuvių, valiutos keityklų, vaistinių ir kirpyklų, tuo garsiau Lazdijų senbuviai bambėtų, kad toks lenkų antplūdžio sukeltas augimas jų visai nedžiugina. Per daug triukšmo, šurmulio, gatvėse tokios spūstys, kad net svarbiausiose sankryžose metų viduryje teko skubiai statyti šviesoforus. „Daugiau uždirba verslininkai iš Vilniaus, Alytaus ir Suvalkų, bet kas iš to paprastam Lazdijų žmogui?“ – retoriškai klaustų Rūtos Lankininkaitės „Panoramai“ kalbinami praeiviai. Ir nostalgiškai prisimintų tuos laikus, kai miesto centre iš matymo pažinojo kiekvieną sutiktą praeivį ir nesigirdėjo Lazdijų „Akropolį“ statančių baltarusių bei pavežėjais dirbančių tadžikų klegesio.

Gintaras Gražulevičius įrašytų dainą, pašiepiančią Lazdijuose kelio į pinigų keityklą klausinėjančius lenkus, Algimantas Mikelionis aprašinėtų gandus, neva merė jau sutarė su konservatoriais prijungti rajoną prie Lenkijos, bet savo kėslus dar slepia ir tik jam vienam įsivaizduojamas anoniminis šaltinis tą paslaptį atskleidė.

Pasitinkant 2025-uosius, laikraščio apklausoje, ko labiausiai trokšta Naujaisiais metais, skaitytojai nubalsuotų už atsakymą, kad euras vėl kainuotų kaip 2023 m. Todėl užteks tų svajonių – tiesiog palinkėsiu jums laimės ir sveikatos kaip visi normalūs žmonės.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2023 12 29)

Š. Mažeikos nuotr.