Metų ūkininkas: „Nėra laisvos dienos“

Saulius Jančiulis iš Akmenių kaimo, Kučiūnų seniūnijos, atsiėmė garbingus apdovanojimus už konkurso „Metų ūkis 2023“ pirmąją  vietą.

„Pas mus pirmus atvyko komisija, tai net pajuokavau, kad kol visus apvažiuos, tai pamirš mano ūkį, o Benius Rūtelionis pasakė, kad nusifotografuos ir nepamirš“, – šiandien juokiasi S. Jančiulis, mat taip jau sutapo, kad Sauliaus ūkis buvo pirmas, kurį aplankė vertinimo komisija.

Senelio palikimą saugo ir gerbia

Ūkis perduodamas iš kartos į kartą. „Ūkis perimtas iš diedulių. Tėtis ūkininkavo, bet ūkis buvo diedulio. Nespėjo perrašyti tėčiui, nes jis prieš 20 metų jaunas mirė. Tada diedulis man paliko savo ūkį“, – paaiškina ūkininkas S. Jančiulis.

Sauliaus senelis Vitas Jančiulis – vienas pirmųjų ūkininkų rajone. „Kai tik Lietuva tapo laisva, jis pradėjo ūkininkauti – nuo 1991 metų. O aš perėmiau ūkį 2006 metais“, – dėsto Saulius.

Kaip pats sako, taip jau susiklostė, kad jis perėmė ūkį. „Dieduliui iš pradžių nebuvo lengva pradėti ūkininkauti. Kol susitvarkė žemės dokumentus, kol atsiėmė žemes, užtruko. Iš pradžių sėjo javus, paskui grūdai atpigo, bet už pieną neblogai mokėjo, tada metė grūdus, karves laikė, melžė“, – pasakoja anūkas savo ūkio istoriją.

Saulius pasirinko žemdirbišką specialybę, studijavo buvusios Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete technologijas ir vadybą. „Bakalaurą įgijau, kalbino ir magistrantūroje studijuoti, bet kad jau visur nespėjau“, – prisipažįsta. Ar dar sugalvos sugrįžti krimsti mokslų, ir pats nežino, džiaugiasi bakalauro laipsniu, o ateitis parodys, kaip bus.

Dabar Saulius visą save atiduoda ūkiui: čia darbuojasi nuo ryto iki vakaro visus metus ir darbo netrūksta. Ūkyje triūsia ir jo žmona, ir brolis. „Kol kas sava šeima apsidirbame. Jei sezoniniams, didesniems darbams prireikia daugiau darbo rankų, tada pasisamdome. Bulves reikia kasti, tada kažką pasisamdome, bet šiaip nuolatinių samdomų darbuotojų neturime. Būtų sudėtinga, jei reiktų dar atlyginimus mokėti. Kol kas apsidirbame patys, o paskui matysime, kaip bus“, – paaiškina.

Darbo yra ir vasarą, ir žiemą. „Darbai keičiasi. Kai gyvuliai tvartuose, tai papildomi mėžimai, šėrimai. Ne tas, tai tas, pakankamai to darbo ūkyje randi ar žiemą, ar vasarą“, – neslepia jis. Žiemą techniką kruopščiai apžiūri. „Irgi rankas reikia pridėti. Samdyti kažką brangu, samdau tik tada, kai pats negaliu padaryti“, – priduria. Sako, kad visi dirba, taip pripratę, sutapę nuo seniai, ta vaga tolyn eina puoselėdami senelio įkurtą šeimos ūkį.

Vysto mišrų ūkį

Pasinaudojo galimybe gauti paramą. „Naudojomės parama ir ne viena. Tvartus rekonstravome 2008 metais, tad pasinaudojome paramos lėšomis, dvi paramas gavome ūkio modernizavimui, dar smulkesnių paramų esame gavę“, – kalba ūkininkas.

Sako, kad pasiskirstė ir dabar ūkininkauja trise: jis, žmona ir brolis. „Tai šeimos ūkis“, – patvirtina Saulius. Mama jau į užtarnautą poilsį išėjusi: ji 45 metus mokytojavo – iš pradžių Balbieriškyje, paskui jau Kučiūnuose.

Ūkis mišrus. „Visko turime. Grūdus sėjame pašarui ir pardavimui, bulvių sodiname, melžiame karves, mėsinių galvijus auginame“, – dėsto ūkio šeimininkas.

Valdo virš 30 hektarų nuosavos žemės, likusią nuomoja. Iš viso apdirba virš 70 hektarų, deklaruoja virš 60. „Yra ir savos, ir nuomojamos, ir dar tokios, kurios ir nedeklaruojame“, – paaiškina jis.

Dirbamos žemės turi apie 25–30 hektarų, likusioji – pievos. „Techniką turiu savo. Ir kombainas, ir bulvių kombainas, ir šienavimui visa reikalinga technika yra“, – dėsto pašnekovas.

Bulvių daug nesodina, apie hektarą. „Dalį parduodame, dalį pašarui sunaudojame: galvijams sušeriame“, – sako ūkininkas. Šiemet bulvių derlius buvo geras.

Sėja daug ką: ir kviečius, ir kukurūzus. „Visko čia mes sėjame, nes daugiau žemės išsinuomojome, tad sėjame ir pardavimui, mat iš pieno išgyventi neįmanoma. Už pieną menkai moka, tai pradėjome ieškoti kitų būdų“, – neslepia ūkininkas.

Išlaikyti melžiamas karves padeda kiti mišraus ūkio sektoriai

Pienininkystės sektoriuje šiuo metu labai sudėtinga situacija. „Dabar laikyti melžiamas karves nuostolinga. Darbo nuolat daug. Esi pririštas ir savaitgaliais, ir per šventes. Nėra laisvos dienos“, – tiesiai sako 30 karvių šeimininkas.

Kas laukia ateityje pienininkystės sektoriaus – neaišku, tačiau nuleisti rankų ir viską mesti neketina. „Technika pašarams ruošti supirkta, tvartai yra, melžimo įranga, pieno šaldytuvai taip pat, pievų prisėta. Dabar viską trenkti nesinori. Tikimės, kad bus geriau, gal atsigaus. Kita vertus, Dievas žino, kas čia bus. Pagyvensime – pamatysime“, – svarsto jis.

Sako, pernai metais beveik gerai buvo: už pieno litrą mokėjo 40 centų. „Tai jau ir atsidėti išėjo“, – teigia pašnekovas. Dabar gi ūkininkas priverstas iš kitų resursų išlaikyti melžiamas karves. „Ar bulvių parduoti, ar dar kažką“, – tarsteli jis.  

Su pienu visada tokie lyg amerikietiški kalneliai būdavo: prisimena, kad prieš 10 metų irgi kažkas panašaus vyko kaip dabar. „Taip ir nesibaigia. Kai karvių sumažėja, tada daugiau už pieną ima mokėti“, – pastebi jis.

Karvės – Sauliaus su broliu, mėsiniai galvijai – Sauliaus žmonos sritis. „Jų daug neauginame. Po kelis mėsinius bulius kasmet parduodame. Čia truputį papildomai, kad gautume pajamų, o karves mudu su broliu melžiame. Jei reikalas būtų, karves ir žmona pamelžtų“, – pasakoja.

Svarsto: jei tik mėsinių galvijų auginimu užsiimtų, tada reikėtų arba valdišką darbą turėti, arba labai didelį ūkį. „Nors ir už mėsą šiemet nemoka. Pigi ir mėsa“, – tiesiai sako Saulius.

Anot jo, šiemet nedžiuginanti situacija žemės ūkyje, mat ir grūdai atpigo, ir pienas pigus, ir mėsa. Ūkininkams neduoda uždirbti, o štai parduotuvėse – viskas neišpasakytose aukštumose, ten nei pienas, nei mėsa, nei duona nepinga, nors tu ką. Tačiau Sauliui norisi tęsti šeimos ūkio tradicijas, perduoti jas savo vaikams. „Daug pastangų, daug darbo įdėta į ūkį“, – patvirtina S. Jančiulis.

Stengiasi, kad „proca“ nenueitų veltui

Paklaustas, ar tikėjosi, kad jų šeimos ūkis taps nugalėtoju šiemet rajone, sako niekada to nesitikėjęs: „Labai malonu. Dėkingas ir komisijai, ir visiems, kas paskyrė tokį garbingą apdovanojimą. Labai nustebino.“

Ar ketvirta karta perims taip nuosekliai, tvarkingai, apgalvotai, žingsnis po žingsnio vis labiau puoselėjamą šeimos ūkį? Saulius sako, kad augina dvi dukras: dvyliktą gimtadienį švęsiančią Saulę ir devynmetę Ugnę. Viena mokosi Lazdijų M. Gustaičio gimnazijoje, kita – Lazdijų mokykloje-darželyje „Kregždutė“. „Kol kas sunku pasakyti, ar joms patiks dirbti ūkyje. Dabar – pagal nuotaiką. Kartais labai anksti atsikelia: karves melži – jau, žiūrėk, ateina“, – pasakoja tėtis.

Žino viena – versti pasilikti ūkyje tikrai nevers, jei nenorės pačios, per prievartą nieko nepadarysi. Tačiau vis tik prisipažįsta besistengiantis, kad ūkį perimtų jaunoji karta, kad būtų tęstinumas. „Juk ir diedulis stengėsi kurti, nenorėjo, kad pražūtų, kol galėjo, ėjo ir stengėsi, kad tik liktų ir kad daugiau liktų. Ir mes dabar stengiamės, kad nenueitų veltui, kaip dzūkai sako, visa mūs „proca“. Išardyti būtų gaila, bet visko gyvenime būna“, – kalba jis.

Lietuvoje vis dažniau išgirstame atvejų, kai išnaikinamos ištisos bandos galvijų, ūkių mažėja. „Kai jau neįmanoma, tai kilpos ant kaklo nesidėsi. Ką daryti? Daug išpjauna, daug į Lenkiją išveža“, – supranta jis savo kolegas, kitus ūkininkus, kurie vis tik ryžtasi parduoti melžiamas karves, naikinti ūkius. Tačiau S. Jančiulis bando laikytis, nors pajuokauja: jei norėtų, pėsčias Lenkijon savo karves nuvestų, mat tiesiai einant tik koks puskilometris iki valstybinės sienos.

Labai tikisi, kad to neprireiks: šeimos ūkis gyvuos, o jame darbuosis dar ne viena šios darbščios, žemę ir žmones mylinčios šeimos karta.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“, 2023 11 24

Lazdijų r. sav. nuotr.