Stebulių Ritos fenomenas – nuo kaimo vaiko svajonių iki pasaulinių šokių

 „Lazdijų žvaigždėje“ pažadėjome plačiau papasakoti apie garsią savo žmonėmis ir veikla Stebulių ateities bendruomenę, kuri, nors būdama nedidelė ir atstovaujanti vos 100 gyventojų turinčiam kaimui, nuolatinio darbo ir jo viešinimo feisbuke dėka šiemet pasiekė neįtikėtino rezultato – laimėjo vieną iš trijų savivaldybės lėšomis finansuojamų dalyvaujamojo biudžeto projektų, skirtų gyvenamajai aplinkai gerinti. Nors pagal gautus balsus užėmė trečiąją vietą, tačiau lėšų suma atiteks tokia pati – iki 20 tūkst. eurų.  

Bendruomenės projektas „Vėjo varpų muzika su regiono paukščiais Stebuliuose“, kuris, pasak projekto rengėjų, galėtų tapti traukos centru prie Dusios visai Lietuvai, labai svarbus Stebuliams – jis galėtų aktyvinti žmones steigti verslus, prekiauti žemės ūkio produktais. Parduoti būtų kam – pagal projektą planuojamame statyti namelyje veiktų įvairūs renginiai. Ir ne tik vietos bendruomenės organizuojami.

Paukščiai jai – laisvės simbolis

Kodėl toks projektas – ne paprasta vėjo varpų muzika ar laisvalaikio erdvė, o būtinai su paukščiais? Rita sako, kad ji dėl paukščių yra tiesiog pamišusi. Kas mėgsta gyvūnus – šunis ar kates, o ji esanti „paukštinė“ nuo mažens. Jai paukštis visuomet asocijuojasi su laisve. Gal dėl to, kad tėvas kažkada balandžius augino, ar dėl to, kad gyvena čia, padusy, kur pavasarį, rudenį paukščiai voromis namo ar atgal į pietus traukia... Paukščių šiose teritorijose ypač padaugėjo karantino laikotarpiu, kai aprimo žmonių judėjimas. Norisi juos įamžinti savo būsimame parke, pristatyti pravažiuojantiesiems, į svečius atvykstantiesiems, supažindinti vaikus. Malonu, kad viena iš projekto „Vėjo varpų muzika su regiono paukščiais Stebuliuose“ rengėjų turi išsamių žinių apie vėjo varpus – jie originaliai papildys parką.

Pati Rita iš žinomo šio krašto skulptoriaus alytiškio Artūro Janicko yra įsigijusi iš ąžuolo drožtą paukštį – tokie, kaip ji įsivaizduoja, galėtų puošti Stebulių planuojamą parką.

Stebulių bendruomenė yra iš savivaldybės išsinuomojusi Stebulių mokyklos pastatą. Nors jis ir nemažas, tačiau erdvės didesniems renginiams, kokius jau dabar bendruomenė organizuoja, čia nėra vietos. O ir patiems bendruomenės žmonėms toks namelis būtų reikalingas – jie noriai renkasi ir pasportuoti, ir su vaikais praleisti laiką. Tačiau, kaip sako liaudis, dar tik voverė šakose, visa tai dar tik bus, dar išgarsins Stebulius ir jų unikalumą.

Lietuvą žavi optimizmu,  o savi dažnai nesupranta

Kol kas pasidairykime po veiklas, po darbus, kuriais Stebuliai tapo žinomi „ant visos Lietuvos“. Gide šioje virtualioje kelionėje sutikusi būti akyvi jos narė, darbų feisbuke viešintoja ir žmonių būrėja Rita Sabestinienė prisiminė ne vieną gražią bendruomenės gyvenimo akimirką. Tačiau pirmiausia pasidalina abejone. Sako, ne vienas kaltina, pašiepia, kad Stebuliai per daug reklamuojasi, giriasi. Tačiau kaip kitaip tapsi žinomas, kaip sukviesti, kad už tave balsuotų, tave žinotų. Ji sako nieko blogo nenorinti ir niekam nekenkianti – kam nepatinka, lai neskaito jos „postų“.  

Tačiau daug kam patinka. Ne tik šio krašto žmonėms, bet ir iš viso Lietuvos. Antai viena anykštietė neseniai parašė, kad seka Stebulių ateities bendruomenės įrašus jau seniai. Vos tik atsikelia ryte, ima telefoną, eina į feisbuką ir ieško Stebulių įrašų. Sako taip sau nuotaiką visai dienai pakelianti, pozityvumo suteikianti. Kad šie jos žodžiai nėra tušti, rodo ir veiksmai – vienąkart paprašė bendruomenės sąskaitos ir pervedė pinigų aktyviems dzūkams paremti. O tokių kaip ši anykštietė yra ne vienas. Ir kuo toliau, tuo mažiau Rita Sabestinienė sako kreipianti dėmesio į apkalbas ar komentarus. Juk kas komentuoja? Tie, kurie nieko nenori ir nieko nedaro. Nes darantys savo darbų turi, jiems į apkalbas nėra laiko kada veltis.

Pasauliniais šokiais įrodėme – verkiant reikia pastato

Paskutinis ir, ko gero, didžiausias Stebulių projektas yra pasauliniai šokiai Stebuliuose, organizuoti nuo šios vasaros. Pirmus dvejus šokius bendruomenė surengė savo lėšomis, kitiems dviem rėmimą gavo iš savivaldybės.

Rita Sabestinienė sako pati dabar besistebinti, kaip Stebuliams pavyksta taip susiorganizuoti, rėmėjus ir muzikantus surasti. Juk vien tik muzikantams apie 1 000 eurų už vakarą sumokėti reikia. Bet kai ieškai, nori ir surandi. Šokius organizuoja nemokamai, t. y. atvykstantiems pasilinksminti jie nieko nekainuoja. Tai ir suplaukia iš visos Lietuvos  – maždaug po 600 šokėjų į Stebulius atvyksta iš Kauno, Marijampolės, Jurbarko, Alytaus, Varėnos, Druskininkų ar net Elektrėnų.

Pasauliniuose Stebulių šokiuose jau yra koncertavę tokie žymūs ir populiarūs ansambliai kaip „Mingė“, „Nalšia“. Kai juos Rita kvietė į tokį renginį – pagroti šokiams, iš pradžių nelabai norėjo važiuoti, nes nesitikėjo, kad į tokį mažą kaimuką kažkas specialiai važiuotų šokti. Netikėjo, kol pamatė. Gandas apie pasaulinius šokius keliauja ne tik per feisbuką, bet ir iš lūpų į lūpas.

Kodėl stebuliškiai savo šokius pavadino pasauliniais? Ogi todėl, kad taip šokius Stebuliuose vadino jau kelios kartos. Tiesiog tuomet jie turėjo kitokią – šaunių, linksmų, daug jaunimo sutraukiančių – reikšmę.  

Rita sako, kad prie jų organizavimo kiekvienas bendruomenės narys kaskart prisideda įsteigdamas šokėjams kokia nors intencija prizą. Štai būsimuose šokiuose, kurie įvyks jau šį savaitgalį, spalio 7 dieną, net 25 prizai numatyti. Žada būti tikrai šaunūs, nes padainuoti atvažiuos gera Stebulių bičiulė aktorė Larisa Kalpokaitė. Po jos dainuos ansamblis „Smilga“ iš Kauno. Rita sako, kad ta proga iš savivaldybės kilnojamąją sceną išsinuomojo. O šokti tai jau teks lauke. Tikisi, kad Dievas jų pasigailės ir nelis. O jei ir liks – nieko tokio, ir su skėčiais galima šokti, svarbu, kad dainininkai ir aparatūra nuo lietaus būtų apsaugoti.

Didžiuojasi savo žmonėmis

Dar vienas didelis renginys suplanuotas gruodžio 2-ąją – kalėdinės eglutės įžiebimas. Jau susitarta, kad į jį atvažiuos geri Stebulių bičiuliai – bendruomenės iš Galsto, Kapčiamiesčio, Gegutės kaimų. Vien savo kaimo jėgomis didesnio renginio gal ir nepavyktų padaryti.

Visi jie supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Stebulius svečiai užkrečia savo aktyvumu. Jie ne tik programoje dalyvauja, bet ir savo gaminių atveža parduoti, vietoje padarydami tokį smagų „jomarkėlį“: Galstas – šluotų prisirišęs, putpelių kiaušinių, linų puokščių. O vietiniai dar tik stebi, dar nedrįsta savo produkcijos atsinešti. Jie, pasak Ritos, geri žmonės, ne pijokai, bet darbų užglūšyti. Bet būna taip, kaip šiuose pasauliniuose šokiuose – tik 4 valandą ryto, viską apsitvarkę, skirstosi. Bet jau kitokie – šypsosi vienas kitam, dažniau bendrauja. „Kai prasidėjo šitie šokiai, tai gyvenimas apsivertė – svorio numetėm, kaip plunksnos skraidom“, – juokiasi Rita.

O jai ne tik šokti reikia – visus aptarnauti, pavalgydinti, pakalbinti. Dar ji priduria, jog vienkartinių indų svečiams vaišinti nenaudojanti, ne fasonas. Tai kol suplauni 100 žmonių indus... O net vandentiekio nėra – vandens tenka prisinešti. Pagalbininkių taip pat jau nėra – visos buvusios išmirė. Tik vyras Almantas į talką ateina. Kai veikla užsiima, tai net sveikata pagerėja... Pamatę jos užsidegimą, daugelis ir finansiškai, ir kitaip paremia. Juk vien pavaišinti tokį būrį, lauktuvių įdėti reikalų yra. Ji pati kiaules auginanti. Kiek mėsos iš namų ant vaišių stalų iškeliauja, neskaičiavo. Sako tik žinanti, jog pirmiausia namuose pasibaigia lašiniai...

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2023–10–06)