V. Golikas: „Nieko nesupranta tie, kurie kalba, kad į Kapčiamiestį investuoti pinigai nueis vėjais“

Gyvenimo metai. Ypač – jei jų jau ne viena dešimtis. Ką jie reiškia žmogui? Ar liepia rečiau žvalgytis į veidrodį ir giliau slėpti pasą? O gal priešingai – džiaugtis gyvenimu, patirtimi, supančiais žmonėmis, jei įmanoma, ir sveikata? Mokėti iš kiekvienos dienos pasiimti maksimaliai gėrio – nesvarbu, ar tai būtų problemų sprendimas, ar rutina tapę darbo reikalai. Juk visur galima pamatyti džiaugsmo ir daugelį puikių dalykų...

Šias mintis užrašiau po to, kai jau pasikalbėjome su praėjusią savaitę savo 60-ąjį jubiliejų atšventusiu Kapčiamiesčio seniūnijos seniūnu Virginijum Goliku. Tik šviesą ir pozityvą girdėjau viso pokalbio metu. Dveji sudėtingi metai seniūno kėdėje. Teko patirti visko: ir nelegalių migrantų krizę, ir pandemiją. Ir daugelį šios pačios nuošaliausios rajono seniūnijos problemų. „Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio – kaip moki ir nori matyti“, – sako V. Golikas.

Išsamiau apie tai – šiame „Lazdijų žvaigždės“ interviu.

– Žmonės, sulaukę solidesnės gyvenimo sukakties, labai dažnai nenori, kad ji būtų viešai minima. Per Valstybės dieną, liepos 6-ąją, paminėjote savo 60-metį. Ir neatsisakėte pakalbėti su redakcija šia proga. Tai rodo, kad metai Jums – ne baubas. Ką Jums pačiam reiškia toks jubiliejus? Ar galvojate kada nors apie savo metus, ar juos kaip nors jaučiate?

– Tikrai nejaučiu savo amžiaus. Tik turima patirtis, būrys gerų ir laiko patikrintų draugų, suaugęs sūnus parodo, kad nugyventa jau nemažai. Tiesa, dar draugai kartais juokaudami pasiūlo pasižiūrėti į pasą. Kai ką nors pamirštu. Manau, kad kiekvienas žmogus gimtadienio labai laukia pirmas dvi dešimtis gyvenimo metų. Norisi greičiau būti suaugusiu, pasijusti vyru, rinktis profesiją, turėti šeimą. Po 30 ar 40 jau pradedi galvoti, ką pasiekei, ką nuveikei gyvenime ir ką dar būtina padaryti. O po to – metai tarsi sprogsta, teka daug greičiau. Ir sulaukus 60-ties belieka džiaugtis, jei viskas namuose, darbe, gyvenime yra gerai.

– Nors esate gimęs ir augęs Kapčiamiestyje, ilgus metus čia negyvenote. Kas šiandien Jums yra Kapčiamiestis? Darbo vieta, gimtinė ar ir kas nors daugiau? Kodėl?

– Viskas šiuo jūsų klausimu pasakyta: ir namai, ir gimtinė, ir mylimo darbo vieta, pažįstami ir puikūs šio krašto žmonės. Nežinau, ar gali žmogus dar geriau jaustis negu dirbdamas gimtinėje ir dar patinkantį darbą. Stipri Kapčiamiesčio bendruomenė, nemažai norinčių šį kraštą kurti ir matyti gražesnį, patogesnį gyventi žmonių. Jie puikūs mano pagalbininkai, todėl kartu mes galime labai daug nuveikti.

– Rajono vadovai Kapčiamiesčiui skiria nemažai dėmesio ir investicijų. Tačiau rajone yra manančių, kad tai – tuščias pinigų švaistymas, kad miestelis kada nors vis tiek ištuštės. Kokios Jūsų vizijos? Ar Kapčiamiesčiu, kaip nuolatine gyvenamąja vieta, žmonės vis dar domisi – čia perka namus, kuria verslus?

– Ačiū rajono vadovams, kad skiria. Ir savivaldybės merė Ausma Miškinienė, ir rajono savivaldybės taryba supranta didelį Kapčiamiesčio krašto potencialą. Veisiejų – taip pat. Dėl savo ypatingos gamtos šios dvi seniūnijos turi būti ypač tvarkomos ir puoselėjamos, jei norime, kad turizmas ir kaimo turizmas mūsų rajone klestėtų. Ar įsivaizduojate, kad žmogus, turintis puikią sodybą, jos metų metus netvarkytų, neprižiūrėtų? Kas nutiktų? Ji sugriūtų ir netektų vertės. Taip yra ir su kiekvienu miesteliu, kuris yra mūsų, visų rajono gyventojų, turtas. Ypač tokie kaip Veisiejai, Kapčiamiestis, turintys pačios gamtos padovanotą vertę. Tereikia ją pritaikyti ir tinkamai išnaudoti.

Kad čia žmonės gyventi atvyks, kad kurs darbo vietas, esu įsitikinęs 100 proc. Čia reikės ir stalių, ir virėjų, ir gidų – svarbu, kad žmonės savo darbą mėgtų. Ir šiuo metu seniūnijoje nemažai besistatančiųjų namus – ir sau gyventi, ir kaimo turizmui. Mes daug bendraujame įvairiais reikalais, tai jie čia sako įžvelgiantys tokį gėrį, tokį potencialą... Ypatinga vieta, kuri išlaiko harmoningą gamtos ir žmogaus santykį. Iš mėgstamos savo veiklos – baidarių, kaimo turizmo, medžio apdirbimo verslo – jie jau kuriasi darbo vietas, kurios ateityje bus dar paklausesnės.  

Taigi tie, kurie kalba, kad į Kapčiamiestį investuoti pinigai nueis vėjais, nieko nesupranta ir mato tik šiandieną. O mes, vietoje gyvenantys, jau matome daug plačiau.

– O ką reiškia – matyti plačiau? Kokios pačios realiausios perspektyvos Kapčiamiestyje? Turite vieną stipriausių vietos bendruomenių. Ką su ja planuojate, ko nori vietos žmonės?

– Ko gero, ne tik Kapčiamiesčio, bet ir viso rajono žmonės (tie, kurie domisi) žino, kad Vyriausybės planuose yra sutvarkyti – asfaltuoti, padaryti patogų ir modernų kelią iš Lenkijos per Kauknorį, Kapčiamiestį. Tai gerokai sutrumpintų kelią turistams iš Europos į Vilnių ir toliau. Kapčiamiestis gali tapti puikia, patrauklia, apsistoti kad ir trumpesnio poilsio vieta.

Kapčiamiestis ypatingas savo kraštovaizdžiu: upės, ežerai, miškai džiugina ne tik vietinius, bet ir visus atvykstančiuosius. Miestelio puošmena – graži ir atnaujinta bažnyčia. Akį traukia tvarkomos viešosios erdvės, nemažai lankytinų vietų, pvz.: Paveisininkų piliakalnis, Pinčiaragis, Vainežerio dvaro parkas. Esame žinomi ir dėl to, kad patenkame į vadinamąjį Suvalkų koridorių.

Vien Kapčiamiesčio seniūnijos teritorijoje yra apie 30 Molotovo gynybinių įtvirtinimų, liaudiškai vadinamų bunkerių, kurie yra Antrojo pasaulinio karo palikimas. Jaunimui tai – jau egzotika, nuotykiai, todėl gali tapti puikiu turistinės traukos objektu. Tereikia tinkamai juos paruošti, tiksliau – padaryti nors šiek tiek prieinamus.

Visa tai ir dar daugiau esame sudėję į Kapčiamiesčio bendruomenės veiklos strategiją, kurioje numatyti darbai ir veiklos kryptys iki 2027 metų. Manau, iki to laiko mums pavyks daug nuveikti. Ir įrodyti, kad pinigai, kuriuos savivaldybė investuoja į Kapčiamiestį, yra pati geriausia investicija. O tada gyventi ir dirbti pas mus atvažiuos daug kas. Pavyzdžiui, žinome, kad rajone, o ir visoje Lietuvoje labai trūksta hostelių – ekonominės klasės apgyvendinimo ir nakvynės paslaugas teikiančių viešbutukų. Štai ir verslo idėja!

Žodžiu, reikia tik dirbti, domėtis, o ne verkti. Ir rezultatas tikrai bus.

– Seniūno darbą pradėjote prieš dvejus metus. Ir iškart teko ekstremalus išbandymas – nelegalių migrantų antplūdis. Jei būtumėte žinojęs, kad taip nutiks, ar būtumėte ėjęs į šias pareigas? Rajono vadovai už nelegalių migrantų problemų sprendimą Jus gyrė. Tačiau galime tik nujausti, jog lengva nebuvo. Dabar, kai jau įsigaliojo „senaties terminas“, gal galima tą paslapties šydą kiek ir praskleisti: kas buvo sunkiausia? Kokie tai žmonės? Kokie jų atvykimo tikslai? Kaip sekėsi su jais bendrauti?

– Tikrai būčiau ėjęs ir net neabejojęs. Dabar turiu prisipažinti – didelio streso dėl to, kad Kapčiamiestyje teko priimti nelegalius migrantus, juos apgyvendinti, rūpintis jų reikalais, aš nepatyriau. Pats esu daug keliavęs po pasaulį, organizavęs keliones. Esu susipažinęs ir su musulmonų gyvenimo būdu, papročiais, ir su afrikiečiais. Sunkiausia buvo pavogti laiko nuo vietinių reikalų. Turiu padėkoti savo seniūnijos žmonėms, kad mane suprato ir palaikė, kad nebuvo priekaištaujančiųjų. Kas buvo svarbiausia bendraujant su kitataučiais – tai įgyti jų pasitikėjimą. O tai padaryti tikrai nebuvo sunku. Tereikia nežiūrėti į žmones iš aukšto, suprasti jų bėdas ir problemas, nelaikyti jų nusikaltėliais. Dar – išmokti bent pagrindinius žodžius jų kalba, pasisveikinti. Žodžiu, bendrauti šiltai ir nuoširdžiai. Taip ir buvo.

Puikiai supratome vieni kitus, su kai kuriais likome feisbuko draugais iki šiol. Jų tikslas buvo patekti į Europą. Ne apie visų tolesnį likimą žinau, tačiau kai kurie, kaip matau socialiniuose tinkluose, apsigyveno ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje. Jie ten turėjo giminaičių, įsitvirtino. Ne iš gero gyvenimo žmonės bėgo iš savo namų, turime juos suprasti. Paštininkas, kirpėjas, batsiuvys, medicinos sesuo... Jie turėjo profesijas, bet gimtinėje likti negalėjo. Ne tik jiems, bet ir kiekvienam kitam į bėdą patekusiam žmogui – nesvarbu, ar jis vietinis, ar iš toli atklydęs, turime stengtis padėti. Štai ir visa sėkmingo bendravimo ir problemų sprendimo paslaptis.

– Kokios pagrindinės yra vietinių žmonių problemos? Jau nebeturite mokyklos, verslą nutraukė ir Kapčiamiestį garsinusi kepykla...

– Tačiau turime perspektyvas, apie kurias jau minėjau. Ir manau, kad mūsų, čia gyvenančių žmonių, norai ir pastangos bus ne veltui. Kapčiamiestis tikrai kada nors taps dideliu traukos centru, bus žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Vienintelė mus slėgusi problema buvo transportas. Autobusų nebuvo, žmonės neurėjo galimybės nuvykti į rajono centrą pas gydytojus, notarą, kitais reikalais. Dabar yra „Lazdijai veža“, ir viskas išsisprendė.

– Per Jūsų jubiliejų, liepos 6-ąją, viešojoje erdvėje teko Jus su žmona matyti prezidentūroje, Valstybės dienos proga Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos ir pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės rengiamame šventiniame vakare. Tarp kelių šimtų svečių – visuomenės veikėjų, politikų, menininkų – Jūs, ko gero, buvote vienintelis iš Lazdijų. Kodėl buvote pakviestas būtent Jūs? Gal tai – Prezidento padėkos ženklas už viešnagę pernai Kapčiamiestyje?

– Tikrai ir man tai buvo ir liko paslaptis. Iki šiol nežinau, kas ir kodėl būtent mane pakvietė. Tiesa, ne tik Prezidentas viešėjo Kapčiamiestyje, bet ir mes su mere Ausma Miškiniene lankėmės prezidentūroje, pas Prezidento patarėjus, kur sprendėme klausimą dėl mobiliojo ryšio ir interneto Varviškės kaimo gyventojams. Mat Prezidentas, viešėjęs Kapčiamiestyje, buvo pažadėjęs mums padėti. Ir, kiek žinau, ledai jau pajudėjo – Varviškės kaime jau yra gyventojų, įsigijusių ir specialią sistemą su palydovine antena, ir tam pritaikytą mobilųjį telefoną. Visa tai kompensuojama. O gyvenančiųjų tame krašte nemažai. Tiesa, registruotų ten turime tik apie 20, tačiau poilsiavietes, kitus būstus turi įsirengę apie 100 gyventojų. Kompensacijos priklausys visiems, kurie tik norės tokiu ryšiu naudotis...

Na, o mano su žmona viešnagė prezidentūroje, ir dar tarp tokio rango žmonių, buvo įsimintina ir puiki. Ko gero, prezidentūros žmonės, pamatę, jog švenčiu šią dieną jubiliejų, sugalvojo tokią dovaną...

– O ar Jūs pats planuojate gyventi Kapčiamiestyje visą likusį gyvenimą? Kodėl būtent toks Jūsų pasirinkimas? Ko pats sau jubiliejaus proga norėtumėte palinkėti? Kas Jums gyvenime yra svarbiausia?

– Tikrai taip. Tik čia planuoju nugyventi visą likusį gyvenimą. Kai jau nebegalėsiu būti seniūnu, tai galėsiu būti gidu atvykstantiesiems – puikiai pažįstu šį slėpiningą ir įdomų kraštą. Galėsiu vesti įvairias edukacijas. Žinau tik viena – man nuolat reikės veiklos. Ir neketinu sėdėti sudėjęs rankų. O svarbiausia gyvenime yra sulaukti to, ką esi susiplanavęs. Ir dar – visuomet būti savimi. To linkiu ne tik sau, bet ir kiekvienam, norinčiam ramaus ir harmoningo gyvenimo.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2023-07-14)