Aleksandras ir Marina stiprybės semiasi iš veisiejiečių: priėmė kaip savus, seniūnas net į rungtynes nusiveža

Ukrainiečiai Aleksandras Daciukas ir Marina Nazarova su septynerių metų sūnumi Damiru Veisiejuose apsigyveno prieš metus: iš pradžių – privačiame name Ančios ežero pakrantėje, o prieš kelias dienas persikėlė į Verslo ir svetingumo profesinės karjeros centro Pietų Lietuvos filialui priklausantį bendrabutį, kuriame šiuo metu apsistojęs 31 ukrainietis.  

Aleksandras ir Marina sutiko papasakoti, kaip prieš karą gyveno savo tėvynėje, kaip bėgo nuo jo, kaip surado Lietuvą ir Veisiejus.

Dukart paliko namus

„Iki 2014 metų gyvenome milijoniniame Donecko mieste, turėjome butą, poilsiui – sodybą, žodžiu, visko, ko reikia gyvenime. Esu atsargos karininkas, turiu pulkininko laipsnį, prieš penkiolika metų išėjau į atsargą, gaunu pensiją. O dirbau tokioje sukarintoje ekstremalių situacijų tarnyboje, kurioje dirba gaisrininkai ir kitokių neįprastų situacijų, pavyzdžiui, potvynių, avarijų anglies kasyklose, specialistai. Suprantat, Doneckas yra milžiniškas pramoninis miestas, todėl įvykdavo įvairiausių nelaimių, gaisrų, potvynių – likviduodavome jų sukeltus padarinius“, – pradėjo pasakojimą A. Daciukas.

Kai rusai 2014 metais užėmė Krymą ir pradėjo bombarduoti Donecko sritį, jis suprato, kad reikia trauktis iš Donecko.

„Aišku, ne visi taip galvojo, buvo ir tokių Donecko gyventojų, ypač tarp rusakalbių, kurie laukė rusų tarsi kokių išvaduotojų. Aš juos separatistais vadinu. Manau, dabar jie pamatė, kad tie rusai atnešė didžiules nelaimes, tragiškas ir skaudžias netektis šeimoms, baisius sugriovimus. Va ką atnešė rusiškas pasaulis“, – mostelėjo ranka Aleksandras.

Tuomet jis su šeima pradėjo galvoti, kur apsistoti išsikrausčius iš Donecko, todėl maždaug už 150 kilometrų, netoli Iziumo, Spevakovkos kaime, įsigijo sodybą, persikėlė ten. Pasodino sodą, sutvarkė aplinką, suremontavo namus, įsirengė vandentiekį, kanalizaciją ir gyveno ramiai. Tačiau po 8 metų ir čia pasiekė karas, okupantai pradėjo pulti Iziumo miestą, todėl vieną dieną jiems teko skubiai susidėti daiktus į nuosavą automobilį ir sprukti.

Veisiejuose sutiko labai šiltai

Aleksandras pasakojo, kad kelionė iki Lietuvos buvo ilga ir sunki, važiavo per Baltarusiją, reikėjo įveikti virš 3 000 kilometrų. Marina prisiminė, kad Baltarusijos pasienyje ginkluoti pasieniečiai vis prie ko nors prisikabindavo: tai kažkokių dokumentų trūksta, tai automobilį tikrindavo ilgai.

„O štai pasienyje Lietuvoje mus sutiko labai maloniai ir suteikė pagalbą. Pasienietis ne tik netikrino mūsų automobilio, bet dar sumokėjęs už mus kažkokį mokestį palinkėjo gero kelio. Pasijautėme Europoje, kurioje kultūra yra aukštesnio lygio. Savanoriai iš pasienio mus nukreipė laikinai apsigyventi Vilniaus pabėgėlių centre. Ten bebūnant mums pasiūlė važiuoti į Veisiejus, apsigyventi privačiame name. Prisimenu, viena moteris sakė, kad yra toks mažas miestelis, kuriame tyvuliuoja ežeras, graži gamta, rami ir jauki aplinka. Pasitarėme su vyru ir nusprendėme važiuoti į Veisiejus. Neapsirikome. Mano vyras labai mėgsta žvejybą, yra užkietėjęs žvejys. Veisiejiečiai priėmė tarsi savus, šiltai sutiko. Namą gyventi išnuomojo Gintaras Kukučionis, netgi maisto nupirko, kitų reikmenų. Ačiū jam, kad padėjo“, – sakė Marina.

Sūnus Damiras pradėjo eiti į Veisiejų darželį, dabar jau lanko gimnaziją, pramoko lietuviškai, labai nori žaisti futbolą, pakvaišęs dėl šio žaidimo kaip ir jo tėtis.

Anot Marinos, mokytoja Rasa Savukynienė jį papildomai moko tris kartus per savaitę, o kai gyveno privačiame name, pamokas padėdavo paruošti kaimynė Aldona Bernatavičienė.

„Daug pagalbos sulaukėme. Vyras Aleksandras susidraugavo su seniūnu Zenonu Sabaliausku, kuris labai dažnai užsuka paklausti, ko trūksta. Seniūnas vežasi mano vyrą bei sūnų futbolo, ledo rutulio rungtynių pažiūrėti į Alytų, Kauną, kitur. Užsimezgė graži draugystė. Kai persikėlėme iš privataus namo į bendrabutį, prisireikė baldų, šaldytuvo, kitų reikmenų. Šiuos daiktus mums parūpino parduotuvės savininkas Rolandas Andriulionis. Beje, jis visas ukrainiečių šeimas, gyvenančias bendrabutyje, aprūpino reikalingais daiktais, davė, ko reikia. Labai geras žmogus, noriu ir jam padėkoti. Žinote, aš nustebinta, kad pas jus tiek daug gerų žmonių – padeda, kuo gali“, – vos sulaikydama ašaras pasakojo Marina.

Jų name rusai įsirengė komendantūrą

Kaip bebūtų Veisiejuose gera, tačiau Aleksandras ir Marina pagalvoja apie savo tėvynę Ukrainą. Aleksandras sunkiai atsidūsta, paklaustas, kada karas, jo manymu, baigsis Ukrainoje, minutėlę pagalvoja: ,,Norėtųsi, kad tas okupantų siautėjimas mūsų žemėje baigtųsi kuo greičiau, kad mūsų tėvynainiai tuos užgrobikus išvytų ir jie niekada daugiau neateitų. Nors labai norėtume, bet dabar grįžti į tėvynę negalime, ten pavojinga. Išvažiavome todėl, kad norime užauginti Damirą. Antra vertus, grįžti nėra kur. Pagyvensime Veisiejuose, o galbūt ir nuolat čia apsistosime – dar pamatysime“, – atsargiai apie ateities planus mąstė Aleksandras.

Tuo tarpu jo žmona Marina parodė telefone nuotraukas, kas liko iš jų namo Spevakovkos kaime, kai jie išvyko į Lietuvą.

„Jį užėmė rusai ir įrengė karinę komendantūrą. Žiūrėkit, viską išvartė, išmetė, langus išdaužė ir užmūrijo, kieme padarė baisų šiukšlyną, išnešę visokias atliekas ir suvertę. Aplinkui sodybą iškasė apkasus, medžius išlaužė. Viename kambaryje pakabino kažkokią lentą, ant kurios kažkas užrašyta, matyt, kažkokios operacijos planą nubraižė. Žodžiu, baisu, kambarius pervertė visiškai, baisi betvarkė liko. Garaže vyras turėjo pilnas lentynas prisipirkęs statybinių ir kitokių įrankių, tai dabar tos lentynos nuotraukose visiškai tuščios. Viską išvogė, išvartė kaip gyvuliai. O vienoje nuotraukoje tualete, prie klozeto, paklotas migis, matosi, kad jame kažkas miegojo. Įsivaizduojate, rusų kareiviai miega net tualete prie klozeto, štai jums rusiška kultūra, štai ką jie atnešė į Ukrainos žemę“, – rodė nuotraukas Marina. Jas atsiuntė pažįstama, apžiūrėjusi, kokį „sutvarkytą“ namą paliko rusai.

Daug graudulio bei liūdesio Marinos ir Aleksandro veiduose kalbant apie Ukrainą. Tačiau Aleksandras sako, kad jei ne karas, nebūtų patyrę tokio šilto gerumo, nuoširdumo iš lietuvių bei kitų gerų valios žmonių. Anot ukrainiečio, tokie jausmai praturtina sielą ir padaro žmogų stipresnį, atsparesnį išbandymams.

„Ačiū Lietuvai“, – atsisveikindama padėkojo Marina.

Kęstas Sukackas, „Lazdijų žvaigždė“ (2023-05-19)