Auksines vestuves švenčianti pora prirenka beveik toną mėlynių

Dievo užantyje, apsupti miškų, ežero, upelio, Kalvių kaime gyvenantys Genovaitė ir Vytas Dumbliauskai tikriausiai būtų ramiai perlipę tą aukštą slenkstį ir nužingsniavę toliau, o jų 50 metų santuokos sukaktis taip ir likusi praeityje. Tačiau ar gali taip nutikti? Juk jei jau vestuvės, tai - tikros! Juolab kad jau praeitas ne vienas išbandymas, suprasta, koks gyvenimas yra trapus ir kaip svarbu išsaugoti tai, kas sukurta, galų gale matai, kokius vaisius subrandino meilė - užauginti keturi vaikai: dvi dukros ir du sūnūs. Džiugina septyni anūkai: keturios mergaitės ir trys berniukai.
Už rankų meiliai susikibę, žibančiomis akimis atskubėjo Genovaitė ir Vytas Dumbliauskai į Kapčiamiesčio bažnyčią, kur iškilmingai buvo atnaujinti santuokos įžadai.
Ir nuskambėjo „Ave Marija“ įspūdingos Kapčiamiesčio bažnyčios skliautais, ir verkė susirinkusieji, pakerėti šios akimirkos iškilmingumo, paslapčiomis braukdami, bet jau nebegalėdami sulaikyti ašarų. Tądien ponas V. Dumbliauskas šventė dar ir garbingą 70 metų jubiliejų.
Ir nors ponas Vytas sakė, kad gal šįkart nereikia, tačiau vaikai nesutiko - viskas turi būti kaip tada. Ir pernešė ponas Vytas savo žmoną Genovaitę, kaip tuomet, prieš 50 metų, per tą patį Kalvių kaimo tiltą, tik tada jie buvo tokie jauni, kad tikrai nė nepagalvojo, kad po tiek metų jie stovės čia vėl dviese, apsupti savo vaikų ir anūkų.
Buvo vaidinami vaidinimai - lyg kokios ištraukos iš ponų Dumbliauskų gyvenimo. Vaikai įteikė marškinėlius: ponui Vytui - „Esu keturių vaikų tėvas“, poniai Genovaitei - „Esu Vytuko žmona“.
Įspūdinga pavėsinė, stovinti kieme, iškart patraukia dėmesį, o gal net pavėsine ją ir neteisinga vadinti, nes ji primena kone namą - antrame jos aukšte net miegamieji įrengti. Ponas Vytas sakosi, kad ši sodyba Kalvių kaime - tai jo tėviškė, tik jau naujai  atstatyta.
Jaunystėje ponas Vytas dirbo melioracijoje, Alytaus kelių valdyboje, paskui jau net 35 metus - Alytaus medvilnės kombinate pameistriu, kol išėjo į užtarnautą poilsį. Nuo jaunystės laikų veržli ponia Genovaitė ir šiandien trykšta energija, turi begales planų ir sėdėti nieko neveikiant - ne jos būdui, energijos jai niekad nepritrūko nei vystyklus plauti, nei mokytojauti. Nei šypsenos, nei energijos, nei sveikatos jai nestinga, o ir darbų nors vežimu vežk - praeitą vasarą jiedu su vyru surinko 800 kg mėlynių, o kiek kilogramų grybų  - nė pasakyti jau negali. „Netinginiaujame“,- tikina sodybos šeimininkas. Ir ne tik sodybą Kalvių kaime jiedu tvarko, bet dar ir kolektyvinį sodą ir visur suspėja, viską patys pasidaro ir dar pamoko vaikus bei anūkus, kurie dabar jau tik atlaidžiai šypsosi ir geraširdiškai leidžia mamai vadovauti.
Man kalbėtis su ponais Genovaite ir Vytu Dumbliauskais ir bandyti suprasti jų laimingo gyvenimo paslaptį buvo vienas gražiausių patyrimų.
Plačiau – D. Babarskienė šios savaitės “Lazdijų reklamoje”.