Retai minimos, bet niekur nedingę

Naujus metus pradėti norisi pakalbinus tas mūsų krašto bendruomenes, kurios rečiau minimos rajono spaudoje. O gal jų jau ir visai nebėra? Aūūū! Ar esat?

Tad apie tuos, kurie garsiai nešaukia, bet paklausti papasakoti turi ką.

Neprapuolėme niekur

Vytautų kaimo bendruomenės pirmininkė  Jurgita Gudeliauskaitė sako, kad kol kas plačioms bendruomenės veikloms trukdo ir karantinas, ir laiko trūkumas, bet po truputį vis tik bando sugrįžti į savo vėžes. „Kalėdų Senis aplankė vaikus jų namuose. Kitaip juk neįmanoma – šventės juk buvo. Apie 30 vaikučių aplankė“, – sako ji.

Neslepia, karantinas truputėlį visus apmigdė, tad išsijudinti lyg ir sunkoka: „Žmonės dar ir įsibaimę. Jei kas susirgo, užsikrėtė, sužino, baiminasi, ypač vyresnieji. Geriau namuose pabūna“.

Tačiau vis tik pastebi, kad patys aktyviausi dalyvauja, kur tik reikia: „Prie visų rajone vykstančių akcijų, renginių neprisijungiame, to padaryti, ko gero, neįmanoma, tačiau link savo pusės, savo seniūnijoje, būtinai sudalyvaujame“.

Prasitaria, kad pernai jų bendruomenės  rašytam projektui pritrūko balų, tad tikisi, kad šiemet taip nenutiks, tačiau, bendruomenės pirmininkė dar nenori garsiai pasakoti, koks tai projektas.

Tad jūsų krašto bendruomenė gyva? „Gyva tikrai. Niekur neprapuolėme“, – užtikrina bendruomenės vadovė J. Gudeliauskaitė.

Garsiai nešaukia, bet pasakyti turi ką: išskirtinis bendruomenės bruožas – veiklos įtraukiant neįgaliuosius

Seiliūnų krašto bendruomenės pirmininkė Rasa Banevičienė pasakoja, kad ji prieš dvejus metus, prasidėjus pandemijai, pradėjo dirbti iš namų ir projekui laiko atrado: „Daug padarėme. Dabar jau galime taip pasakyti“.

Ir švenčių turėjo, ir vaikų stovyklą organizavo. „Manau, kad prasmingos veiklos mūsų“, – įsitikinusi bendruomenės pirmininkė Rasa. Būtent Seiliūnų krašto bendruomenė į savo veiklą įtraukia neįgaliuosius: joks bendruomenės renginys be jų neįvyksta,  jie visada pakviesti, mielai laukiami. Paklausta Rasa, ar tai išskirtinis bendruomenės bruožas, sako, kad tikrai taip. Jų veiklos – kartu su neįgaliaisias: dalyvauja visi kartu.

„Mano tas buvimas bendruomenėje, tai ne tik, kad parašei projektą, padarei veiklas ir viskas. Mano tikslas atgaivinti bendruomeniškumą, nepaisant, kad kaimas prigesęs. Svarbiausia man bendruomeniškumas: tas jungimasis žmonių bendruomenėn. Juk pasitaiko, jei naujas žmogus koks atsikraustė, tai kartais į jį žiūrime atsargiai, jis lyg ir ne mūsų. O mano tikslas yra pakviesti jį bendruomenėn, kad jam drąsiau būtų, įtraukti į veiklas“, – teigia pirmininkė.

 Pagyvenusieji stengiasi dalyvauti veiklose, džiaugiasi bendruomenė ir  jaunais savo nariais. Tačiau dabar Rasa mato ir tokią tendenciją, kad tik jaunas, tik tam tikrą socialinę padėtį užimantis, materialinė padėtis irgi atitinkama turi būti – tada gerai, jei žmogus gyvena kaime, yra pagyvenęs, na, pensijinio amžiaus – tai jau visai nieko gero. „O juk yra ir įdomių žmonių, kurie tikrai verti dėmesio, ir jie daug ką gali padaryti “, – įsitikinusi pirmininkė.

Sako, kad kaimui dar būdingas darboholizmas. Esą ką aš ten eisiu sportuoti, ką aš ten eisiu tų grybukų kepti? Savo darbus geriau pasidarysiu.

Norint juk veiklų prisigalvoti galima į valias. Bendruomenėje viešėjo žolininkyste užsiimanti Danutė Kunčienė. „Netgi viena mūsų bendruomenės narė Vida Sakavičienė įsigijo aliejaus spaudimo agregatą ir spaudžia aliejų. Norime, kad tai pamatytų ir vaikai, bet vis ta nesibaigianti pandemija trukdo apsilankyti. O štai bendruomenės nariai jau buvo pas ją svečiuose: spaudėme aliejų. Ji augina labai daug augalų, turi parką“, – pasakoja ji.

„Mes ir sportavome, ir pavaikštome. Vasarą, kai sportavome, moterys atsivesdavo giminaičių  iš miestų. Miestietės stebėjosi, kad pas mus gan nežemo lygio veiklos vyksta“, – atkreipia dėmesį bendruomenės pirmininkė.

Ir konkursas kalėdinis buvo organizuotas, o ir pati gamta dovanojo nuostabiausius vaizdus pasivaikščiojimams. „Man norėjosi to kalėdinio sužadinimo, norėjosi, kad žmonės šventiškai puoštųsi. Ir išgirdo. Dalyvavo net tie, kurie anksčiau bendruomenės veikloje nedalyvavo“, – dar priduria ji.

Pirtininkai Rimantas Silkė su žmona Irena lankėsi: pamokė rišti vantas, o ir pirties malonumų paslapčių šydas praskleistas. „Dalyvavome ir pirtininkų šventėje Meteliuose, todėl negalėjome sudalyvauti bendruomenių šventėje“, – pasisako Rasa.

Kepė bendruomenės moterys grybukus. „Geri ir skanūs „darbai” atsiranda iš bendrystės. Puiki  grybukų kepimo edukacija, bet dar nuostabesnis laikas, praleistas kartu. Ir viskas mums pavyko. Pridygo baravykų tikrai nemažai”, – tikina ji. Sako, nesvėrė, tad kiek kilogrmų iškepė – nežino, bet suskaičiavo: virš 200 grybukų buvo iškepta. „Iškepėme ir išdalinome vaikams, mat juk pas mus ir Kalėdų Senis buvo atėjęs. Šių saldžių gardėsių teko ir vyresniesiems – tokiems, kurie truputuką daugiau nusipelnė. Nors buvo labai žvarbu, bet gera nuotaika ir karšta sriuba visus sušildė, o šokiai tądien su Seneliu ir dovanėlės suteikė vaikučiams džiaugsmo“, – pasakoja Rasa.

Paklausta apie bendruomenės planus naujais metais, Rasa prasitaria, kad ji bendruomenės vairą norėtų patikėti jau kitam žmogui. Patikina, kad net ir nevadovaudama bendruomenei joje tikrai liks ir būtinai visur kur dalyvaus. Pažada: padės ir projektus rašyti.

Bet kol kas Rasa nesidairo į šonus ir daro numatytus darbus: „Geras darbas anksčiau ar vėliau randa kelią, randa vietą žmonių širdyse. Nedingsta“.

 Linki ji gerų metų visiems. Linki gerų metų, bet, ko gero, bus visko? „Tai, ko gero. Bet taip ir gerai. Taip ir turi būti. Gyvenimas turi būti visoks: ir kartus, ir saldus, ir rūgštus – ir visokis. Tada jis įdomus“, – įsitikinusi.

Dineta Babarskienė