R. Sadauskas-Kvietkevičius: ar bendras priešas išmokys mus pasitikėti lenkais?

Kažkaip  neskubame džiaugtis, kad gyvename nenuobodžiais laikais ypatingoje Europos vietoje, į kurią pastarosiomis savaitėmis buvo nukreiptas viso pasaulio dėmesys. Mūsų anūkai apie šių dienų įvykius mokysis per istorijos pamokas, jų reikšmė bus lyginama su 1991-ųjų sausio–rugpjūčio arba 1940–1941 m. laikotarpiais.
Siauras sausumos ruožas, jungiantis Baltijos šalis su Lenkija ir visa kontinentine Europa, vadinamas Suvalkų koridoriumi, jau ne vienus metus minimas gynybos ekspertų ir tarptautinių NATO pratybų planuotojų. Abipus jo prasideda kitas pasaulis – rytietiška tironija, kartais tyliai snaudžianti savo pirmykščiame būvyje, bet lyg senas ugnikalnis vis iš naujo prasiveržianti represijomis prieš savo gyventojus ir kaimynų bauginimu.
Neatsitiktinai būtent čia išbandomas mūsų pasiryžimas saugoti savo laisvę. Pastarosiomis dienomis Aliaksandras Lukašenka atitraukė didžiausias hibridinio karo ginklu paverstų migrantų minias nuo pasienio ne todėl, kad pasiekė savo tikslą. Nė vienas iš jo prašymų – pripažinti teisėtu šalies vadovu ir panaikinti sankcijas – nebuvo ir nebus patenkintas.
Migrantai traukiami nuo sienos todėl, kad puolimas nepavyko. Nei Baltarusijos KGB, nei hibridinės atakos sumanytojai Maskvoje, nei paskutinę kadenciją Vokietijos kanclerės poste baigianti Angela Merkel nesitikėjo, kad Lenkija, Lietuva ir Latvija sugebės atsilaikyti.
Planas buvo kitoks, bet mūsų pasieniečių ir karių tvirtybė ginant mūsų valstybių sienas, bet nepasiduodant provokacijoms jį sužlugdė. Nieko panašaus iki šiol nepavyko padaryti nė vienai migrantų srauto staiga užtvindytai Europos valstybei.
Abiejų Tautų Respublikos patriotizmo dvasia, pasiekusi mus per sukilėlių kaulus ir 90-ųjų solidarų išsilaisvinimą, išliko gyva. Simboliška, kad pasienį saugantys kariai įsikūrė Kapčiamiestyje, kuriame palaidota abiejų tautų gerbiama sukilimo didvyrė Emilija Pliaterytė. Artimiausiomis dienomis ir savaitėmis dar bus išbandymų ir naujų provokacijų, bet kada nors, kai nustosime įvykius vertinti vienadienėje perspektyvoje, dairytis, kurios partijos ministrai jai vadovavo, suprasime šių dienų istorinę reikšmę. Naujasis Europos galios centras dabar yra čia, nes ne pinigai ar tankų skaičius, o valia siekti savo tikslo sukuria tikrąją lyderystę.
Žmonija šiame amžiuje dar niekada nebuvo taip priartėjusi prie Rusijos ir NATO susirėmimo, galinčio pasibaigti branduoliniu susinaikinimu. Juk suprantate, kad viena Baltarusija mūsų provokuoti nedrįstų. Lenkų generolai atvirai sako, kad jų kariuomenei užtektų 3 parų užimti Minską, bet A. Lukašenkos režimą saugo Rusija, ne atsitiktinai pasiuntusi vakariniame Baltarusijos pakraštyje sukinėtis juokingai pasenusius bombonešius, galinčius nešti branduolinį ginklą, o į Gožos poligoną nuleidusi Pskovo desantininkus, pora iš kurių dailiai išsitaškė į žemę.
Stumdami migrantus lipti per spygliuotas pasienio vielas ir bristi per pelkes bei upelius, šaudydami į orą ir akindami lenkų bei mūsų pasieniečius ryškiomis šviesomis, baltarusiai ne šiaip pokštavo. Jiems labai reikėjo bent vieno šūvio iš mūsų pusės, bet taip jo ir nesulaukė. VSAT tarnaujantys dzūkai ir į pasienį suvežti kariai pademonstravo ypatingą profesionalumą. Turėtumėme jais didžiuotis, o ne baikščiai dairytis pro užuolaidomis uždangstytus trobų langus, ko čia tiek daug karinių sunkvežimių pasienio kryptimi važinėja. Kariuomenės diena ką tik praėjo, bet niekada nevėlu, pamačius savo gynėjus, jiems nusišypsoti, pamojuoti bent per tvorą, pasiūlyti šiltos kavos ar arbatos, o gal ir sumuštinį sutepti.
Bendras priešas pagaliau išmokė mus žvelgti į Lenkiją nesikasant tarpukario žaizdų randų. Vilnius – mūsų, Seinai ir Punskas amžiams liko po raudonai balta vėliava, o mes išmokome ne tik prekiauti bei drauge panaudoti ES lėšas, bet ir petys petin saugoti išorinę Europos sieną. Ne paslaptis, kad migrantų atstūmimo metodas, nelaikant patekusiais į šalį tų, kurie perlipo tvoras ar skiriamąją juostą, bet dar yra pasienio zonoje, pirmiausia buvo išbandytas Lietuvoje, o lenkai ir latviai sėkmingai perėmė mūsų patirtį. Tai gal jau laikas perkrauti ir savo istorinę atmintį, akcentuojant ne skriaudas, o bendros valstybės klestėjimo laikotarpius ir kovas už laisvę?
Nežinau, kiek čia verta nerimauti, kad vokiečių močiutė Angela gal kiek per dažnai ir ilgai kalbasi su telefoniniais sukčiais Vova ir Sania. Vis tiek anksčiau ar vėliau politiniai anūkai iš jos telefoną paims. O mes taip ir liksim gyventi su lapkričio vėjyje linguojančio karklo tvirtumo aukščiausiu šalies vadovu, nedrįstančiu net savo užsienio reikalų ministrui laiku pranešti apie nerimą keliančius įvykius.
Valdančiosios daugumos ir opozicijos bei prie jos prisišliejusio prezidento šalininkų susišnekėjimo galimybes labiausiai mažina viešojoje erdvėje praktikuojamas politinis vudu. Užuot ginčiję oponento teiginius ir kritikavę jo propaguojamas idėjas, mes susikuriame mintyse to asmens pavidalą primenančią lėlę ir smaigstome ją kritikos ar tiesiog patyčių smeigtukais. Skambant bendraminčių bei sekėjų ovacijomis po kiekvieno dūrio įsivaizduojame, kad oponentui nuo jo iš tikrųjų skauda.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2021-11-26)
Š. Mažeikos nuotr.