V. Danauskienė: ar pirmosios Trispalvės vieta – istorijos šiukšlynas?

Esu iš tos kartos ir tos tuometinės Lazdijų vidurinės mokyklos laidos, kurie buvome pirmieji, iškėlę viešai Trispalvę Lazdijų rajone. Aš buvau viena iš tų, stovėjusių ten tais 1989-aisiais kartu su kitais savo bendraklasiais ir kolegomis iš paralelinės klasės ir JĄ kėlusių.
Puikiai prisimenu mokytoją Joną Malinauską ir jo indėlį į šitą dieną. Iš vėliavos pakėlimo ceremonijos ryškiausiai atsimenu savo fizikos mokytoją Vladą Mikalonį – jis fotografavo iškilmę. Ačiū Jums, Mokytojau! Turiu atminimą, kad ir aš buvau Lazdijų istorijos kūrime.  
Labai gerai prisimenu, kiek reikėjo diskusijų, derinimų ir leidimų – nuo mokyklos vadovybės, milicijos iki vykdomojo komiteto, kad mums būtų leista iškelti Vėliavą. Oficialiai ir legaliai, nors jau visur Trispalvėmis ir Vyčiais bangavo vėliavų jūros laisvėjančioje šalyje.
Ir puikiai prisimenu, kaip buvo nuspręsta, kur JĄ kelsime – šalia mokyklos. Tarp senosios „Žiburio“ gimnazijos pastato ir Lazdijų Šv. Onos bažnyčios esančiame skverelyje.
Nes ar gali būti labiau prasminga vieta pirmajai Valstybės Vėliavai nei ta, kuri jungia dvi svarbiausias lietuviui vietas – Mokyklą ir Bažnyčią?
Paskaičiau savivaldybės tarybos nario Beniaus Rūtelionio parėkalojimus, kad į šitą skverą perkeltos atminimo lentos, skirtos Nepriklausomybės kovų dalyvių atminimo įamžinimui, tėra tik jų „išmetimas į istorijos šiukšlyną“, ir noriu tik viena jam pasakyti: „Drauge kolxozo pirmininke, priturėkit arklius ir nederkit ne vienam lazdijiečiui brangios vietos.“
Vilma Danauskienė, žurnalistė, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos absolventė