Tikras rudens žygis: kas su šiaurietiškomis lazdomis, kas be jų, o kas ant žirgų

Apie geresnį orą nė svajoti negalėjo kone 60 žygeivių, sukviesti Dalytės Pupininkaitės, ,,Onkologinės savigalbos Lazdijuose” vadovės, ir visos šios asociacijos šaunių narių, prie kurių prisijungia vis daugiau ir daugiau žmonių. Žygis surengtas kartu su partneriu Lazdijų sporto klubu „Sakalas“. Už transportą dėkojama Lazdijų rajono savivaldybei.
Nuotykiai prasidėjo tikrame žygyje su šiaurietiškomis lazdomis, žygyje iš didžiosios raidės, žygyje su žirgais. Rudeniškai pasidabinęs Giraitės miškas pasitiko svetingai. Ir, ko gero, pradėdami žygį nieks nė neįtarė, kad tai bus puiki ekspedicija į naujus pojūčius. „Gera mintis buvo sudalyvauti“, - jau po žygio kaip susitarę tikino dalyvavusieji. Atrodytų, paprastas paraginimas miškan tapo išskirtiniu. Sakoma, kad pasaulis - spalvotas ir geriausiai tai matosi rudenį.
Aktyvaus laisvalaikio entuziastai išsileido rudenišku Giraitės mišku: besisukiojant tai kairėn, tai dešinėn, įkvėpta rudeniško žemės, miško, ežerų vandens kvapo, grožėtasi spalvomis, pasidžiaugta vis dar šiltu rudeniu. Ir ne vieniems eita, o su dviejų žemaitukų - žirgų Tinos ir Gilės palyda. Vaikai labiausiai džiaugėsi žirgų draugija ir ne tik glostė: jiems iškart buvo pasiūlyta pajoti. Pajojo ir suaugusieji, kurie kažkada vaikystėje joję, prieš pusšimtį metų, kiti labai labai norėjo, treti sakė nors „ant senatvės“ ant žirgo užlipę. Jojimo malonumą pajuto ir šio žygio organizatorė Dalytė Pupininkaitė.
„Džiaugiuosi, kad jau ne pirmame žygyje su mumis kartu Ramūnas“, - sakė ji apie žygio vedlį Giraitės mišku gamtininką Ramūną Buinauską. Tiesa, su šiaurietiškomis lazdomis eiti irgi reikia mokėti. Dovilė Paulionienė pamokė, parodė, patarė ir viskas ėjosi kaip iš pypkės.
O paruošiamieji žygio darbai vyko daugiau nei savaitę. Buvo apžiūrėtas žygio maršrutas, parengtas planas. Nutarta, jog 7 kilometrų žygis šiaurietiškomis lazdomis - pats tas. Pasirinkta vieta atokvėpiui, kur, anot žygeivių, zuikiai vaišes suruošė, nušienauti takeliai, kad praeiti būtų patogiau, atvertas vaizdas į Tulupį. Juk žygeiviai ėjo ties Epidemio ežeru, prie Tulupio vaišinosi rudeninėmis gėrybėmis, minutėlę atsikvėpė, pasišildydami saulutėje, o kam norėjosi, ramiai išgėrė arbatos puodelį, praeita ir pro Eželėraisčio tvenkinį.
Renginyje netrūko ir svečių: dalyvavo rajono tarybos nariai Justas Pankauskas, kuris sakė, jog tokią dieną negali būti jokio politikavimo, ir Jurgita Kurauskienė, kuri perdavė šiltus merės Ausmos Miškinienės linkėjimus. Tiesa, abu tarybos nariai išmėgino ir jodinėjimo malonumus. Justas sakė, kad jam ant žemaituko užlipti paparasta, vyro ūgis, žinia, įspūdingas, Jurgita jojo kartu su dukra. Teisybės dėlei reikia pasakyti, mama baiminosi labiau, nei mažoji.
Rudeninio žygio akcentai: legendos, gamtos pažinimas ir tiesiog malonumas pabūti miške, gryname ore, pajudėti ir, anot žygeivių, pravėdinti galvas prieš naują savaitę. „Tai ir pažintinis žygis, ne tik ėjimas šiaurietiškomis lazdomis, ir dar žirgai“, - patikino Dalytė Pupininkaitė džiaugdamasi, kad viskas čia taip tiko daugiau nei pusšimčiui įvairaus amžiaus žygeivių.
Klausytasi  legendų, pamatyta savomis akimis tvenkinių sistema, likusi nuo senojo Papečių dvaro pono Taudino laikų, nerta į siaurus miško takučius, mosuota kaip reikiant šiaurietiškomis lazdomis miško keliukais. Miškas čia mišrus, auga ir spygliuočiai, ir lapuočiai, todėl tai ne tik saugus ir mėgstamas prieglobstis paukščiams, miško žvėreliams, bet ir tinkamas maršrutas pasigrožėti rudens dovanojamomis spalvomis. Sustota prie mažojo erelio rėksnio lizdo, kuris šiemet neperėjęs dėl žmogaus įkeltos kojos miškan, jo veiklos ne laiku, kai miške paukščiams būtina ramybė. Ir šerno maudynių vieta apžiūrėta.
Viena paslaptingiausių maršruto vietų - juodojų gandrų lizdas.  Čia tiek klausimų buvę, kad siūlyta pasikalbėti jau einant. Ir ta graži legenda išgirsta apie  juodąjį gandrą, kuris rodo kelią baltiesiems gandrams kelionėje į šiltus kraštus.
Žinoma, tai tik legenda, bet kam nepatinka legendos įspūdingame Giraitės miške, kur siauri takeliai, statūs šlaitai, bukų salelės, kažkada tvyroję pelkutės, per kurias dabar kuo puikiausiai eini, mat jos išdžiūvę, ir rudeniškos spalvos didžiojo dailininko Rudens vos vos teptuku palytėtos, ir kelmučių šeimynomis apkepę kelmai, išvirtę medžiai, ir skarotos eglės, ir akmenys, ir kalvos, ir kloniai, ir palaukės, ir jaunuolynai, ir sengirė - visko pramaišiui. Ir šiltas vėjas, kedenantis plaukus, ir pašnekesiai su pažįstamais ir tik tądien sutiktais, ir vaikų užsimezgusios draugystės. Suaugusieji tikino, kad jau kam sunku pergyventi šį, rodos, mirštančios gamtos laikotarpį, žygis buvęs pats tas.
Anot dalyvių, žuvienę reikėjo ne valgyti, o uostyti, nes vien nuo kvapo jau sotūs. Už tai dėkota Kęstučiui Žaliui, kuris kaip laikrodis - vos įžengė pirmasis, baigęs žygį, iškart į rankas gavo karštos žuvienės dubenėlį.  Vyriausias virėjas Kęstutis prisipažino, kad kol žuvienė virė, jis trumpam į mišką nuklydęs buvo - ten pagrybavęs. Vaikus kvietė rastomis lauktuvėmis pasivaišinti - saldžiaisiais grybukais.
„Tikras rudens žygis“, - sakė  dalyvavusieji, dėkodami organizatoriams. Žygis sėkmingas buvęs. Jau planuota nauji renginiai: šeimoms su vaikučiais ir, žinoma, su žirgais, mat norinčiųjų pajodinėti, pasirodo, daug.
Na, ir ką pasakyti gali:  gražus ir įdomus tas mūsų kraštas ne tik savo kraštovaizdžiu, vertybėmis, bet ir draugiškais, mylinčiais savo kraštą žmonėmis.
Sunku trumpai ir aprašyti tokį įspūdžiais ir emocijomis pripildytą sekmadienį, tikiu, kad kiekvienas dalyvavęs  sudės viską į savus dienoraščius. O jei ne į dienoraštį, tai bent jau užmigs su gražiu sekmadienio prisiminimu iš Giraitės miško.
Dineta Babarskienė