V. Danauskienė: teismo dovana Skvernelio 50-mečiui

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama nutartimi konstatavo, kad Vyriausybės kanceliarija pažeidė mano profesines teises – gauti, rinkti ir skleisti informaciją, kai atsisakė 2018 m. spalio 4 d. pateikti iš vakaro vykusio Vyriausybės pasitarimo garso įrašą, kurį vėliau, kai kaip žurnalistė su kolegomis kreipiausi į Vyriausybę prašydama jį pateikti, sunaikino. 
Taip, ši pergalė – tik iš dalies, mat teismas neįpareigojo atkurti ir pateikti sunaikintą minėto posėdžio įrašą, kaip buvau to prašiusi.
Tačiau teismas nutartimi konstatavo labai svarbių dalykų: teismas akcentavo būtinumą gauti informaciją operatyviai; kad negalima cenzūra; kad valstybė turi užtikrinti informacijos prieinamumą ir sklaidą; kad žurnalistų kreipimosi į Vyriausybės kanceliariją metu prašant pateikti įrašą neegzistavo jokie draudimai dėl ginčo informacijos atskleidimo; kad pateiktas pasitarimo protokolas buvo neinformatyvus, todėl pareiškėjai pagrįstai siekė gauti papildomą informaciją. 
Tačiau svarbiausia, mano nuomone, yra šioje byloje nustatytas faktas, kad Vyriausybės kanceliarija, kuri organizuoja ir techniškai aptarnauja Vyriausybės pasitarimus, padarė Vyriausybės pasitarimo garso įrašą, kuriuo naudojosi tam, kad būtų surašytas Vyriausybės pasitarimo protokolas, mano kreipimosi metu turėjo šį garso įrašą, kuriame būtent ir buvo informacija apie Vyriausybės viešą veiklą, kurią siekiau gauti kaip žurnalistė. 
Tai reiškia, kad Vyriausybė ir jos kanceliarija tyčia jį sunaikino, bijodamasi, kad gali ateiti diena, kai teismas privers jį pateikti. 
Kas buvo tame įraše – Skvernelio ir ministrų sąžinės ir memuarų reikalas. Tik, sakyčiau, lazda turi du galus.
Sutapimas, bet tokį, sakyčiau, paties Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio pamurkdymą veidu į samanas teismas priėmė labai jau simbolinę dieną – per premjero 50-mečio sutiktuves.
Likimo ironija, sakyčiau. Kita vertus, kaip juokavome su kolegomis, prapylus teismą, vakare jau galima ir (įsi)pilti. 
Pusantrų metų tampymosi po teismus – tam, kad įrodytum elementarią Konstitucijoje garantuotą teisę ir tiesą, jog ne tik žurnalistas, bet ir kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę gauti informaciją apie valstybinių institucijų darbą. 
Neskundžiama teismo nutartis yra ne mano, ne mūsų keturių žurnalisčių pergalė. Tai, nepabijosiu to pasakyti, net jei apkaltinsite susireikšminimu, ir visos nepriklausomos Lietuvos žurnalistikos pergalė.
Tai ir laisvo žodžio, ir teisės bet kuriam piliečiui gauti informaciją apie valstybės institucijų darbą pergalė.
Valstybės, kurią kartais valdžia nori persiimti sau. 
Ir labai smagu, kad tai dabar jau privalomai turi būti visiškai aišku net aukščiausiems valdžios vyrams. 

Vilma Danauskienė, žurnalistė