Po S. Skvernelio prisipažinimo – pritarianti D. Pupininkaitės pozicija

Šiandien, kai visuomenė įnirtingai aptarinėja netikėtai viešumon išlindusią žinią apie premjero Sauliaus Skvernelio onkologinę ligą, kai diskutuoja, kiek oficialus žmogus gali turėti teisės į privatumą, „Lazdijų žvaigždė“ šį klausimą uždavė vienai drąsiausių rajono moterų, asociacijos „Onkologinė savigalba Lazdijuose“ įkūrėjai ir vadovei Dalei Pupininkaitei. Ji taip pat drąsiai ir atvirai rajono visuomenei prisipažino, kad serga. Ir pranešė, kad su liga kovos bendraudama su likimo broliais ir sesėmis.
Paprašėme jos prisiminti tą dieną, tą akimirką, kai iš gydytojų lūpų pati išgirdo tokią šokiruojančią diagnozę ir tas nuotaikas, su kuriomis ji šią žinią sutiko.
Stresas truko vieną dieną
Dalė sako, jog šokas tikrai buvo. Nors jos gyvenime stresų yra buvę, tokio dar nebuvo patyrusi. Pati sunkiausia buvo pirmoji diena – reikėjo susigyventi su tuo, ką išgirdo. Reikėjo surasti žodžių, kaip apie tai pasakyti savo artimiausiems žmonėms, savo šeimai. Pasak Dalės, tai dar sunkesnis momentas, nei pačiam išgirsi negailestingą diagnozę, nes žinojo – artimieji dar labiau išgyvens dėl to nei ji pati.  Ko labiausiai tuo metu reikėjo, tai pasikalbėti su kuo nors, kas tokį momentą jau išgyveno, kurie gydosi, turi praktikos, žinių, patirties. Lazdijai – nedidelis miestas, kad negalėtum sužinoti bent kelių pavardžių žmonių, turinčių onkologinių problemų. Tačiau ir vėl – nežinojo, kaip kalbinti, ką sakyti, neaišku, kaip jie reaguos į tai, kad kažkas kišasi į jų asmeninį gyvenimą. Tačiau išdrįso pakalbinti keletą moterų, sulaukė nuoširdaus jų palaikymo. Ir tada pati suprato, jog ne tik jai, bet ir visiems kitiems, kuriuos tokia problema ištinka, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, į daugelį dalykų pradedi žiūrėti kitaip, tampi atidesnis ir jautresnis kito išgyvenimams.
Besikalbėdamos nedideliame būrelyje moterys greitai suprato, kaip svarbu yra turėti bendraminčių, kurie neleidžia užsisklęsti savyje, sugeba duoti gerų patarimų. Taip ir pradėjo – nuo 8 žmonių. O šiuo metu asociacija „Onkologinė savigalba Lazdijuose“ jau jungia 54. Pirmieji nariai – Rasa Jarmalienė, Marytė ir Juozas Labukai, Kęstutis Žalys, Virginija ir Gintautas Kardokai, Dalia Juknevičienė. Visi iki šiol jie daug padeda bendrame darbe. Dabar, pasak Dalės, visai nepažįstami žmonės jau patys skambina, ieško patarimų, pagalbos. Tiesa, ne visi nori prisijungti. Yra tokių, kurie prašo neviešinti jų pavardžių, nori, kad jų liga nebūtų žinoma. Todėl dažniausiai bendrauja tik telefonu. Kiti po ilgo bendravimo ateina. Ir jau nebeišeina. „Bendri renginiai, išvykos juos labai „veža“. Iš akių po renginio matai, kad žmonės tarsi iš naujo savo baterijas pasikrovę. Todėl sakau – reikia bendrauti, kalbėtis, neužsisklęsti savyje. Nes vienumoje labai negeros mintys ima kamuoti“, – sako Dalė. Visa didžiulė asociacija, pasak jos, nuo pat pradžių laikosi vieningo principo – klausyti tik gydytojų nurodymų, neužsiimti jokia savigyda. Jai nebaisu būti viešu asmeniu, kai po chemoterapijos nuslinko plaukai, nebijo ir plika viešumoje pasirodyti. „Argi tik vyrai gali vaikščioti pliki?“ – sako ji.
Pirmas patarimas – bendrauti, antras – teisingai maitintis
Bendravimas, tinkama mityba, fizinis aktyvumas. Tokius pagrindinius gydymosi principus išvardija Dalė Pupininkaitė. Tik jau ne vienam sėdėti ant lovos... Kas neserga – tas nežino, todėl ir patarti negali.
Su Dalia prisiminėme tą laiką, kai pirmą kartą apie ją parašėme spaudoje. Tai buvo vasara prieš ketverius metus – laikas, kai ji ryžtingai pakeitė savo gyvenimo būdą, mitybą, pradėjo kiekvieną rytą vaikščioti ilgus kilometrus pėsčiomis, numetė daug kilogramų. Ar tada liga jau buvo diagnozuota? Dalė sako, jog ne. Tai nutiko po daugiau nei metų laiko, 2016-aisiais, prieš pačias Kalėdas. Tačiau tai, kad ji jau buvo teisingame kelyje, turėjo didelės įtakos įveikiant savo ligą, pasitinkant diagnozę.  Kaip gyvena dabar? Taip pat, kaip ir iki ligos. Rytais valgo daug vaisių, po pietų – daržoves. Retkarčiais suvalgo ir mėsos, tačiau būtinai – tik namuose augintų kiaulių. Niekuomet neatsisako sūdytų lašinių, kurių nedidelį gabalėlį net onkologai pataria suvalgyti. Visiškai atsisakiusi angliavandenių, t. y. saldumynų, baltų miltų produktų. Duona – tik bemielė. Na, dar įvairios košės, kiaušiniai, rauginto pieno produktai. Ir jokiu būdu rūkytų, marinuotų ar keptų gaminių. Taigi, nebadaujanti. Ir visuomet – veiksme.
Gruodžio mėnesį jos įkurta asociacija švęs dvejų metų sukaktį. Per tą laiką, ačiū Dievui, tik su vienu asociacijos nariu – Dalia Kirvelevičiene, iškeliavusia anapilin, teko atsisveikinti. Su kitais daug bendrauja – ir telefonu, ir socialiniuose tinkluose, ir tiesiogiai. Kaip ir premjeras Saulius Skvernelis, kuris užvakar spaudos konferencijoje pareiškė, jog nedirbs tik tuo atveju, jei gydymo metu pasijustų labai blogai, taip ir Dalė. Dirba – organizuoja renginius, rašo projektus. Vakar, kai su ja kalbėjomės, ji prieš dieną buvo sugrįžusi iš paskutinės chemoterapijos procedūros. O su Dalia Juknevičiene jau sėdėjo savo darbo kabinete savivaldybėje ir rašė projektą, kurio lėšomis ketina įsigyti priemonių asociacijos narių gyvenimui palengvinti. Šį šeštadienį su bendraminčiais vyks į piligriminę kelionę nuo Metelių koplyčios iki Šventežerio. Pokalbio pabaigoje ji pasidžiaugė, jog nuo pat pirmųjų asociacijos įsikūrimo dienų rado kalbą su rajono vadovais, sulaukė jų paramos. Buvęs meras Artūras Margelis nupirko kompiuterį, spausdintuvą, skirdavo transportą. Naujoji savivaldybės merė Ausma Miškinienė iš savo fondo lėšų padovanojo kelionę į Šventąją, skyrė kabinetą pirmajame aukšte, patogioje vietoje. Rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Tai, pasak Dalės, vienas efektyviausių vaistų onkologijoje.

Nijolė Sukackienė, „Lazdijų žfvaigždė“