Nuo Lazdijų muitininko ir kunigo vairuotojo – iki aktoriaus

Netikėtai pirmadienio vakare miręs aktorius Almantas Vaišnys, kurio artimiesiems užuojautą pareiškė ne tik garsiausi šalies scenos meistrai, bet ir LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, saugojo šiltus prisiminimus apie Lazdijų rajoną, kuriame baigė vidurinę mokyklą. Pateikiame  „Lazdijų žvaigždėje“ publikuotą Dinetos Babarskienės straipsnį.

Ne visi žino aktoriaus Almanto Vaišnio pavardę, bet pasakius, kad tai juk Giedrius iš serialo „Naisių vasara“, iškart pasidaro ir aišku, ir suprantama. „Taip ir reikėjo sakyti”, – tvirtina daugelis. O kaip jaučiasi pats aktorius Almantas Vaišnys, taip dažnai tapatinamas su savo personažu – laimės nerandančiu girtuokliu Giedriumi. „Juk aš esu Almantas, tikrai ne Giedrius“, – maloniu balsu atsako aktorius. Ar daugelis žino, kad jis ne tik vaikystėje vasaras leido pas senelius kaime čia, mūsų rajone, kur išmoko kalbėti lenkiškai, nes žiūrėjo kaimyninės šalies televizijos laidas, animacinius filmukus, bet yra baigęs Šeštokų vidurinę mokyklą ir dirbęs  muitinėje prie sienos su Lenkija. Jaunas, žavus pasienietis Almantas tada tikrino pasus. Ar Almantas laiko save mūsų krašto žmogumi, ką mena iš šio gyvenimo periodo? Juk jo kelias į aktorystę – tai lyg koks pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais. „Iš dalies esu šio krašto žmogus, bet dabar čia apsilankau tik žvakelių uždegti ant savo artimųjų kapelių, nes susiklosčiusi situacija paprasta – nebeliko nei kur, nei pas ką atvažiuoti. Seneliai pasimirė ir namai liko tušti“, – prisipažįsta pašnekovas.
Būsimi klasiokai priėmė ramiai: „Atėjai, tai būk”
Almantas atsikėlė gyventi pas senelius, kaip pats sako, bendru sutarimu ir senelių pritarimu, ir  atėjo į Šeštokų vidurinės mokyklos vyresniąsias klases. „Buvau įstojęs į tuometinį Alytaus politechnikumą. Savo būsimos specialybės jau net negaliu įvardyti ir tiksliai pasakyti, bet, metus pasimokęs, supratau, kad aš tikrai nebūsiu jokiu įrenginių montuotoju. Tada atvažiavau pas senelius į Šeštokus“, – sakė Almantas. Jis buvo mylimas vaikas, vienturtis. Aktorius sako, kad klasiokai jį priėmė paprastai. „Kad jau esi, tai būk“, – tvirtina Almantas. Jis prisipažįsta, kad dabar jau nei jis imasi kokios iniciatyvos, nei buvę klasiokai, tad ryšių nepalaiko, juolab dabar, kai visas jauno vyro gyvenimas jau ten, Panevėžyje. „Atstumas daro savo, o ir bendrų reikalų nėra“, – pripažįsta jis. Mokykloje išvaizdžiam, plačių pečių ir romantišku žvilgsniu bežvelgiančiam jaunam vaikinukui, naujokui, mergaičių dėmesio tikrai netrūko. „Man ir dabar moterų dėmesio nestinga“, – šypsodamasis prisipažįsta jaunas vyras.
A. Vaišnys itin gerai prisimena mokytoją, kuri Šeštokų vidurinėje mokykloje jo net nemokė, bet jau tada jam buvusi tikras moteriškumo pavyzdys: visada pasitempusi, dailiai atrodanti, iškėlusi galvą. „Mano prisiminimai apie mokytoją Ireną Meištienę – patys šviesiausi. Visada žavėjausi ja“, – maloniu, plaukiančiu balsu kalba Almantas. Tas balsas toks pat, kaip tada mokykloje, o ir žvilgsnis, truputėlį palenkta galva, į tolį – toks pats. Almantas itin vertina savo buvusį auklėtoją Edvardą Januškevičių, kuris jam buvo vyriškumo pavyzdys.  „Jis mokėjo ir suprasti, ir neįžeidžiant pasakyti, tai darė ir tiksliai, ir subtiliai, ir taikliai. Su ironija, sarkazmu, geru humoro jausmu, bet tai buvo teisinga. Jis mokėjo pasakyti viską – ir kas norėjo jį tikrai suprato. Pastebėdavo mokytojas kartais ir nelabai tvarkingas uniformas ir mokėdavo tai pasakyti ir taikliai, ir teisingai“, – prisimena jis. Apie mokytojo E. Januškevičiaus humoro jausmą galima kalbėti ir kalbėti. „Yra rusiškas humoras ir angliškas, o mokytojas turi itin gerą humoro jausmą“, – sakė jis. Ar jau mokydamasis Šeštokuose Almantas pasvajodavo, pagalvodavo apie aktorystę? Jis sakosi, kad gal tai „atėjo“ dar iš anksčiau. Juk Almanto mama ponia Alma yra baigusi anuometinį Leningrado teatro institutą ir iki šiol dirba Prienų kultūros centre režisiere. „O aš su knygomis ne itin draugavau, tad turėdavau marias laisvo laiko ir nuo mažens buvau „etatinis“ gėlių nešiotojas scenon“, – šypsodamasis sako Almantas.
Sutana, uniforma, verslas, teatras
Po vidurinės mokyklos jaunas vaikinukas įsidarbino pasieniečiu čia, mūsų rajone. „Dabar tai itin vertinga patirtis man kaip aktoriui. Kai filmavausi Rusijai skirtame seriale „Lietuviškas tranzitas“, vaidinau muitininką. Prisiminiau tuos laikus, kai pats ten dirbau“, – tvirtino jis.
Paskui dirbo kunigo vairuotoju. Tai buvo laikas, itin turtingas naudingomis pažintimis, teko pabendrauti su įspūdingomis asmenybėmis. Bendravimas su tuometiniais Šeštokų, Rudaminos kunigais K. Bekasovu, V. Rudzinsku neliko be pėdsakų. O ir šv. mišioms dar besimokydamas Šeštokų vidurinėje mokykloje Almantas patarnaudavo, tad nenuostabu, kad kaimo moterėlės gražų patarnautoją jau matė kaip būsimą kunigėlį. Almantas – religingas žmogus. „Nežinau, kiek giliai tikintis esu, ir į bažnyčią ne kiekvieną sekmadienį nueinu, bet Dievuliui už viską dėkoju. Kad ir kokius „durnus“ gyvenime sprendimus priėmiau, aš pasimokiau, nenugrimzdau ir einu į priekį. Nesigailiu dėl nieko, ką Dievulis man davė ir, žinoma, nepamirštu padėkoti Jam“, – tvirtino Almantas. Jaunasis aktorius mena, kaip jo kurso vadovas A. Latėnas sakydavo, kad kunigo ir aktoriaus keliai eina greta vienas kito.
Vaikinas kūrė nuosavą verslą. Jis bandė prekiauti sporto prekėmis bei džinsais. Ir tik metus verslą, Almantas atsidūrė Lietuvos muzikos ir  teatro akademijoje. Jo meniška siela „išplaukė“ ir jau daugiau nei 10 metų jis – aktorius. Gal tai ir yra jauno vyro tikrasis pašaukimas, širdies šnabždesys? Juk Almanto kelias į aktorystę buvo grįstas pažinimu, atradimu, įsiklausant į savo prigimtį ir pagaliau leidžiant, kad ji vestų ten, kur skyręs likimas, o gal Dievas.
Koks buvau, toks esu
„Ką aš jau čia tokio pasiekęs? Ar čia pasiekimai? Pasiekimas, kad mane atpažįsta gatvėje. Žinokit, kad kartais to visai nesinori“, – tvirtina jis. O kad Almantas nuoširdžiai bendrauja, pasakoja, o jo plaukiantis balsas maloniai nuteikia ir jis visai „nepasikėlęs“ – tai jau tikrai. Tiesą sakant, buvau maloniai nustebinta. Jaunas vyras labiausiai žinomas ir atpažįstamas iš kino filmų. Seriale „Sniego skonis“ jaunuolis  tapo banditu. Epizodinis vaidmuo jam atiteko Jono Vaitkaus istorinėje dramoje apie kruviną rezistencijos laikotarpį „Vienų vieni“. A. Vaišnys suvaidino kaimo girtuoklį „Kunigo naudą velniai gaudo“ pagal Žemaitės apsakymą sukurtoje kriminalinėje komedijoje. „Matyt, būtent tokiuose vaidmenyse mato mane režisieriai. Negaliu, matyt, būti romantiniu herojumi“, – šypsodamasis sakė jis. Bet juk Dievo keliai nežinomi – tą pripažįsta ir pats aktorius. Tenka jam vaidinti su žinomais aktoriais, pramogų pasaulio žmonėmis. „Kai filmavomės kartu su M. Mikutavičiumi, tai kalbėjome apie žvejybą Rimiečio ežere“, – prisimena Almantas.
Įsilieti į teatro bendruomenę nebuvo sunku. Dabar jis vaidina Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje. „Šiame teatre vaidiname kartu su žmona. Lengva ar sunku dviem aktoriams? Gal, sakyčiau, lengviau, nes tik savas žmogus pasakys tiesą, nesumeluos. Savo žmogaus pastabas kitaip priimi, žinoma, režisieriaus pastabos pirmiausia išklausomos, bet savo žmogaus ir pastabos, ir kritika, ir pagyros yra tikros ir teisingos. Jei „supjaunu grybą“, tai, žinau, kad žmona pasakys tiesą“, – sakė aktorius. Jis prisipažįsta, kad ir aktorių darbe pasitaiko visko. „Būna, kai tekstai „nepasiduoda“, būna, kad  tekstą tik „priduodi“ ir išeini, o kartais tiesiog darai pramogą sau, „tūsą“ sau, juk žiūrovai nežino to tikslaus teksto, kaip čia turėtų būti“, – atskleidžia „savas“ paslaptis aktorius. Anot jo, vaidmenį pradedama kurti nuo labai paprastų dalykų, o įdomiausia, kad mokytis kiekvieną kartą privalu vis iš naujo. Almantas sako, kad aktoriui kitaip  nei vairuotojui, kuris išmoksta ir važinėja, privalu mokytis ir mokytis. „Pasigavus teatro „bacilą“, atsikratyti ja neįmanoma. Dažnai net ir gatvėje į akis krinta žmonės, jų itin įdomūs, nebūdingi visiems judesiai, kuriuos prisimenu kurdamas vaidmenį ir tada panaudoju, pritaikau. Tiesiog automatiškai pastebi kitokį žmogų, gestus, atrodo, mažmožis, o žiūrėk, imi ir panaudoji. Visaip čia būna. Gerai, kai „atrandi“ vaidmenį “, – sakė jis. Itin svarbu, su kokiu požiūriu, ateini dirbti į teatrą. „Man J. Miltinio teatras neuždėjo jokio štampo. Blėsta Miltinio aura, ateina nauji aktoriai, senoji karta išeina. Visai neseniai palaidojome aktorių R. Urvinį, kuris priklauso tai aktorių kartai, kurie savo gyvenimą susiejo su legendiniu Juozo Miltinio dramos teatru“, – sakė jis. A. Vaišnys prisipažįsta, kad jam teko garbė mokytis pas Latėną, Savickaitę, kurie įskiepijo pagarbą teatrui, žmogui, savo profesijai, tad nebuvo sunku atėjus į teatrą. Viskas – ir teatrinė kalba, ir supratimas, ir pagarba tartum savaime suprantami buvo.
Savo būsimą žmoną jis sutiko dar akademijoje, šviesiaplaukė mergina patraukė jo dėmesį. 12 metų jiedu gyveno kartu, bet neskubėjo tuoktis ir tik mažoji Morta pakoregavo jų planus. Šiandien iš teatro jie dažniausiai sugrįžta trise.
 „Plento“ ir gamtos vaikas laiką leidžia su šeima
Taip save vadina Almantas. Jis su žmona, taip pat aktore Jolita Skukauskaite ir grybauja, ir uogauja, ir žvejoja, ir atostogomis mėgaujasi kaime. „Turime sodybą Biržų rajone, tad ten veiklos netrūksta. Ir žolę reikia pjauti, ir sodyba rūpintis, o ir laiką leisti gera. Tad ir čia dalį savęs palieku. Turiu susidėlioti prioritetus, kas man svarbiausia“, – džiaugiasi savo ramybės oaze sodyboje Almantas.
Dabar Almantas medžioja. Sakosi, tai darantis ne žudymo instinktų genamas ir tikrai ne dėl mėsos ar trofėjų. „Man patinka pabūti gamtoje, tai puikus laisvalaikio praleidimo būdas, o ir pabendrauju. Medžioju Anykščių rajone. Tikrai trofėjų į namus netempiu ir į mišką einu, kaip to krašto žmonės sako, ne dėl „mėsąs“. Jie taip gražiai ištęsia tą žodį – „mėsąs“. Į Dzūkijos miškus atvažiuoti pamedžioti trūksta laiko, o ir atstumas nemažas“, – prisipažįsta jis. Į medžioklę važiuojantis vienas, tik kartą žmoną buvo pasikvietęs kartu pabūti už varovę.
Jiedu daug keliauja po Lietuvą, patinka plaukioti baidarėmis, ne vieną upę jau „išbandė“, nakvoja dažniausiai palapinėse ar senoje šimtamečių medžių apsuptoje sodyboje, kur nėra jokių patogumų: vanduo – šulinyje, tualetas – lauke. Jiems tai neįkainojamas laikas, praleistas kartu. Laimėję pramoginėje TV laidoje „Mano vyras gali“, kur Almantas per 3 minutes 6 kilogramų svarmenį iškėlė net 70 kartų, savaitgalį jie praleido Stambule. Anksčiau A.Vaišnys intensyviai sportavo, net turėjo antrą slidinėjimo sporto atskyrį, tiek pat buvo pasiekęs ir užsiimdamas kartingu.
Dabar aktorius ruošiasi gastrolėms Radviliškyje, kur vaidins katiną spektaklyje pagal S. Maršako kūrinį „Katės namai“ (režisierius V. Mazūras). „O spektaklyje „Misis Markhem miegamasis“, režisierius V.Kupšys, vaidinsiu tokį lovelasą“, – sakė aktorius. Ateityje jis norėtų suvaidinti karalių Lyrą. „Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jeigu man pasiūlytų vaidinti Hamletą, tai aš atsisakyčiau. O suvaidinti karalių Lyrą išties norėčiau, bet, matyt, dar ne laikas“, – sakė jis.
„Esu labai sentimentalus“, – prisipažįsta aktorius Almantas Vaišnys, ir mintimis vis sugrįžta į Šeštokus, į senelių namus, į mokyklos laikus ir lyg ratui apsisukus, gali vėl iš naujo šnekėti, bendrauti, juolab kad jis tai daro šiltai, nuoširdžiai ir jaukiai. Tad noris jam palinkėti įkvepiančių vaidmenų, kad neapleistų jo teatro meno magija, ir suvaidinti savo gyvenimo vaidmenį – išlauktą, išsvajotą, išgyventi kiekvieną spektaklių sceną taip, kad geroji aura paliestų ir mus, žiūrovus.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2016-03-18).
Nuotr. iš lrytas.lt ir asmeninio archyvų.