Tvarkoma Rudaminos bažnyčios aplinka: patys daro, tik nereikia trukdyti

„Padaryti lengva, kai yra kas dirba ir kas užmoka“, –  sakė Rudaminos Švč. Trejybės parapijos klebonas Alfredas Nėnius. Jis džiaugiasi, kad susidarė tokia žmonių grupelė, kurie turi gerų minčių ir jas realizuoja. Pagaliau tai lyg ir įrodymas visiems skeptikams, kurie manė, kad “ką jau čia toje skylėje galima padaryti”.
 „Man džiaugsmas, mat kitur ir su žiburiu nerasi tokių žmonių, o čia patys daro, patys tariasi, aš tik pritariu ir man dar laurus priskiria, nors mano čia mažiausias indėlis.  Jie patys viską daro, tik jiems netrukdyk“, – tikino klebonas. Anot jo, šįkart jis nė nežinantis, kiek viskas kainavo. „Kai darbai bus baigti, visus į mišeles pakviesime, susibėgsime, pasidžiaugsime“, – sakė jis. Pasak klebono, jam kartais net nepatogu prieš šiuos geradarius, tad jis kartais net pabarantis, kad savo šeimų taip neskriaustų. Bet jiems reikia, norisi, kad gražiau būtų.  „O anksčiau atvažiuoja žmonės, atrakinu bažnyčią, vis klausia: kodėl, kodėl? O aš neturiu ką sakyti, tad vis sakydavau: todėl“, – prisimena klebonas, kai Rudaminos bažnyčia atrodė visai kitaip nei šiandien. Anot klebono, dabar tokie laikai, kai pinigai niekam iš dangaus nebyra, o ir kiek tų žmonelių kaimuose belikę, tad laimė, kad atsiranda gerų žmonių, kurie duoda ir nieko atgal neprašo.
Geradarių grupelė, kurių inicialai laiptų akmenyse
Ąžuolas Kaminskas šiame krašte gimęs, augęs, čia kapuose amžinojo poilsio atgulė jo mama. Jis dažnas svečias gimtinėje, mat čia yra giminių. Per Žolines ne kur kitur, o Rudaminoje. Anot Rūtos Cimakauskienės,  pernai per Žolines ir kilusi idėja, kad reikia sutvarkyti aplinką aplink bažnyčią. Šiemet darbai pajudėjo. Ponas Ąžuolas akmenskaldį net iš Kupiškio prisikalbino į Rudaminą atvykti. Tačiau telefonu pakalbintas ponas Ąžuolas Kaminskas sakė, kad reikėtų kitus geradarius pašnekinti: Cimakauskus, Gintautą Kūloką. O kaip jis asmeniškai prisidėjo prie šių darbų? „Kaminskų šeima, o dar geriau,  Kaminskų giminė prisidėjo. Taip parašykite“, – paprašė jis.
Pakalbinta Rūta Cimakauskienė patvirtino, kad darbai išties vyksta ir, rodos, viskas jau į pabaigą. Tačiau paklausta apie savo šeimos indėlį į šiuos brangius darbus, ponia Rūta kuklinosi sakydama, kad kaip ir visi prisidėję, taip ir jų šeima – darbais ir pinigais. Ji labiau buvo linkusi pavardinti kitus geradarius.
Lipu akmeniniais laiptais lydima meistro, akmenskaldžio Lino. Besidairant iškart įvertini akivaizdžiai išgražėjusį šventorių: trinkelėmis išdėti takai, padarytas ir dailus takelis prie kunigo J. Zdebskio paminklo, bus suoleliai prisėsti, pailsėti, taip pat akmeniniai laiptai su turėklais, kad senoliams būtų patogu užlipti. „O ir patiems, kai pasensime, bus smagiau čia ateiti“, – tikino ponia Rūta. Anot jos, Rudaminos bažnyčią apžiūrėti atvyksta daug turistų, o ir tikinčiųjų iš kitur kunigo J. Zdebskio kapą lanko, tad aplinkos tvarkymo darbai labai reikalingi. „Antrą Kalėdų dieną rengsime padėkos vakarą ir padėkosime vieni kitiems“, – sakė ji.
Kalbinti geradariai sakėsi nenorintys nei pagyrų, nei liaupsių. Tačiau jų pavardžių inicialai vis tik pažymėti. Išduosiu paslaptį, kurią ir man išdavė akmenskaldys Linas. Kai lipsite akmeniniais laiptais, norėdami pasimelsti Rudaminos bažnyčioje, lipkite lėtai ir kiekvienoje laiptų aikštelėje atidžiai apžiūrėkite  akmenis. Kiekvienoje laiptų aikštelėje yra po akmenį, skirtą vienam iš geradarių. Jei būsite atidūs, tikrai surasite inicialus: G. C., R. C., Ą. K.,  G. K. Paprasta, kuklu, bet prasminga...
 „Sakė, kad ir mano inicialai čia būtų, bet juk aš tik dirbu savo darbą, už kurį man sumokama“, – tikino visoje Lietuvoje dirbantis akmenskaldys Linas iš Kupiškio.
Akmenskaldys keliauja  po visą Lietuvą, jį pakvietė ir į Rudaminą
Linas Eisinas iš Kupiškio ir jo šuo, kuris, anot šeimininko, taip pat brigados narys, jau kone vietiniais tapę. „Jau ir į vištas „įsisukęs“ ne kartą buvo“, – pasakojo meistras ir pripažino, kad žmonės čia geri, tai atleidę. Akmenskaldys Linas keliauja po Lietuvą: dirbęs prie Vilniaus, Trakuose, Širvintų, Molėtų, Ukmergės, Ignalinos, Švenčionių rajonuose. „Rudamina – toliausia mano darbo vieta, esu dirbęs ir Rudaminoje prie Vilniaus“, – sakė jis. Akmenskaldžio amatas retas, tad nenuostabu, kad net 9 Seimo nariams jis kažką iš akmens daręs,  ir verslininkams, ir stambiems ūkininkams, ir kaimo turizmo sodybų savininkams, o ir paprasti žmonės jo prašantys su akmenimis padirbėti. „Kai atvažiuoju kur, tai greit neišvažiuoju,” – sakė meistras ir patikino, kad žmonės dabar „akmenlige“ sergantys, tad ir nepaleidžia. Taip jis daug grožybių pamatęs, mat turtingi žmonės anksčiau kūręsi prie ežerų, dabar į miškus bėga, o jis jiems grožybes darąs. „Anksčiau, kai akmenis paimdavai iš lauko, ačiū pasakydavo, o dabar patys renka, saugo“, – šypsodamasis pasakojo jis.
Rudaminoje jam patinka. Gal net pasiliksiąs?
„Pas Ąžuolą dirbau, tad jis mane čia, į Rudaminą, ir pasikvietė“, – sakė akmenskaldys, Rudaminoje gyvenantis ir dirbantis nuo liepos pradžios. Dirbęs be išeiginių, mat buvo pažadėjęs, kad per Žolines susirinkę tikintieji jau laiptais lipsią. „Paskutinius akmenis valiau Žolinių rytą, o paskui stebėjau, kaip žmonės lipa, dairosi, man smagu stebėti, kaip jie reaguoja“, – prisiminė jis.
Liną vietiniai jau pažįsta, o štai jis dar ne visus, tad stengiasi susipažinti. Kasdien vakarais bėgiojantis su savo šuneliu prie Rudaminos piliakalnio. „Prieš miegą pabėgioti sveika“, – tikino jis. Ir istorija domisi, kur apsistoja, ten visas lankytinas vietas aplanko, pasidomi. Į savo „fazendą“ Kupiškyje jis sugrįžta kokiai savaitei: dvi savaites Rudaminoje dirbantis, savaitę Kupiškyje praleidžiantis.
O kada ilsisi? „Kai lietus lyja, tada ilsiuosi“, – pasisakė jis. Tada daugiau laiko ir pabendrauti turi, tik prisipažįsta, kad ne visus rudaminiečių žodžius suprantantis, tai pasimokantis. „Pas mus – kaladė, o čia – kulbė. Kas ta kulbė, niekaip nesuprasdavau“, – prasitarė jis. Ar mylite savo darbą? „O kaip gi be meilės? – tarstelėjo jis ir prisipažino: – Kad jūs žinotumėt, kaip po žiemos pasiilgstu akmenų“. Ir dar Linas prasitarė, kad net grybaudamas suradęs gražų akmenį į automobilį tempiantis. Pasirodo, ir su vietiniais, rudaminiškiais, jau grybavęs. Rudaminoje jam taip patinka, kad norintis net pasilikti.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“