Bibliotekos nesnaudžia
Nenuostabu, kad vis ilgėjant vakarams, mažėjant darbų kiekvienuose namuose, žmonės turi daugiau laiko atsiversti knygą, ateiti į kokį renginį. Praeita savaitė buvo ir turtinga, ir turininga Verstaminų bei Šeštokų bibliotekų lankytojams. Pristatytos knygos, sulaukta pačių autorių, saviškių, savo rajono gyventojų. „Gerai, kad mums niekur važiuoti nereikia, pas mus atvyksta“, – sakė bibliotekų lankytojai, atskubėję į bibliotekas pasisveikinti su knygų autoriais.
Verstaminuose pasitikta poezijos knyga
Rudenėjančiu taku į Verstaminų biblioteką rinkosi skaitytojai. Žinojo, jog į biblioteką atvyks Birutė Gadišauskienė su savo poezijos knyga „Širdies daina“. Bibliotekininkė Zita Marčinskienė popietę pradėjo M. K. Čiurlionio žodžiais: „Pasaulis – tai didžiulė drobė, kurioje kiekvienas paliekame žymę, šviesią, tamsią. Pasaulis – tai knyga, kurią mes rašome. Visą gyvenimą. Po raidę. Po žodį, po eilutę...“ O paskui daina... Širdies daina... Varnėnų laisvalaikio salės vokalinis ansamblis „Varnėnų aidai“ daina pasveikino ir poetę, ir susirinkusius. O tada jau kalbėjo Birutė. Ir taip norėtųsi pasakyti banaliai: ji pristatė savo poezijos knygą „Širdies daina“. Tačiau taip pasakyti negali, mat ji gyvena eilėraščiais, mintimis ir žodžiais, sudėtais į baltus knygos lapus. Tai naujausia knyga, bet, ko gero, tikrai ne paskutinė, žinant Birutės energiją, jos kūrybinį potencialą. Autorės sukurtas eilėraštis „Lietuvos žemė“ įrašytas į Šimtmečio knygą. Tarsi himnas nuskambėjo eilėraštis, jau spėjęs virsti daina, kažkada lyg netyčia melodija suskambėjusi galvoje ir išliejusi iš širdies. Pusantros valandos knygos pristatymas prabėgo tarsi akimirka. Laikas, rodos, kažkur skubėjo, o žodžiai liejosi, mat jų prisikaupė bėgant metams palengva, po truputėlį, kaupės širdyje, kad vieną dieną, kažkurią akimirką imtų ir išsilietų širdies daina. Birutės iškalba, mokėjimas pasakoti, skaityti eiles taip, kad jos suvirpintų sielą, kad prisibelstų širdin, jaudintų – žavi. Žodžiai liejosi tarsi upė... Buvo gera... Šiltas bendravimas, dainos, eilės... Birutė prajuokino ir pravirkdė. Gyvenimiška išmintis liejosi eilėmis. Klausytojai su meile pirko Birutės naujai išleistą poezijos knygą, o ji su šypsena dosniai dalijo autografus.
Šeštokiečiai juokėsi iki ašarų
Žmonės, su kuriais niekada neliūdna, atvyko į Šeštokus. Vienas kitą pažįstantys ne vienerius metus, tad bendrauti lengva ir paprasta. Betarpiška atmosfera, kai išnyksta barjerai ir tiesiog kalbamasi apie bet ką, apie viską ir nieką. Tad Šeštokų bibliotekininkė Vilija Labenskienė, įsitaisiusi tarp bibliotekos lankytojų, galėjo atsipūsti – jiedu kalbėjosi paprastai, žmoniškai, kaip du bičiuliai, prisėdę tiesiog pasišnekučiuoti. Į Šeštokų biblioteką užsukę lyg netyčia – apsidairyti, gal išgerti arbatos puodelio ir sušilti. Algimantas Mikelionis ir Kęstas Sukackas Šeštokų bibliotekoje. Tiesa, dar knygų atsinešę – savų. Pavartėme ir mes...
Linksma knyga toji Aido Kelionio (Algimanto Mikelionio) „Senelio Pinelio svajonė“. Tuo įsitikinta. Ir kalbėta apie viską: nuo humoreskų iki futbolo. Algimantas prisipažino, kad apie Šeštokus nedaug žinantis, tad gavęs Šeštokų kalendorių apsidžiaugė – dabar paskaitysiąs ir į Šeštokus dar užsuksiąs, mat traukiniu žada į futbolo rungtynes Lenkijon vykti. Apie vienatvę, foteliuką prie lango, kūrybą, pasivaikščiojimus – ir rimtai, ir su humoru. Ir tądien viena „humoreska“ gimė: „Pinelytė (tokia tikrai gyvena Naujojoje Kirsnoje), žadėjusi užsukti į biblioteką, taip ir nepasirodė...“ Štai taip...
Dineta Babarskienė
