Anksčiau lazdijietė nedrįso viešinti savo pomėgio, dabar juo didžiuojasi

Jau 30 metų Lazdijuose gyvenanti Angelė  Janulevičienė anksčiau nė neįtarė turinti kokių ypatingų meninių gabumų. Tačiau Trečiojo amžiaus universitete pabandžiusi velti ir jai taip patikę, kad vilnos iš rankų nepaleidžia. Ko gero, ir pati save tuomet ponia Angelė nustebino nauju savo gebėjimu, mat ne visos moterys „užsikabino“ už vėlimo. „Vienoms išėjo, kitoms – ne, – linguoja galva lazdijietė, įsisukusi  į vilnų pasaulį. – Žiemą – piešiu, vasarą – veliu“.
Penkių avių vilna paveiksluose
„Gyvenu juk ne Lazdijų centre, tad galiu sau leisti auginti aveles“, – sako ponia Angelė, prižiūrinti penkias avis. Ko gero, niekas nė neįtaria, kad Sodų gatvėje besiganančios avys – nepaprastos. Jų vilna sunaudojama kilniam tikslui – paveikslams velti. „Neužtenka man tos vilnos, tenka dar įsigyti“, – teigia  moteris. Ponia Angelė avis pati ir kerpa, jai visai nereikia pagalbos: „Pusantros valandos – ir avis apkirpta“. Tuomet vežanti  vilną į Skriaudžius, o iš ten jau grįžta su karšiniu vėlimui. Perka ponia Angelė ir spalvotos, jau dažytos vilnos, kartais pati dažo. Tad jos įstabūs paveikslai, gimstantys iš vilnos, sužydi pačių įvairiausių spalvų gėlėmis, atsiveria vis naujais peizažais, juose ir gyvūnai. „Kokius tik noriu vaizdus, tokius ir veliu. Ką sugalvoju, ką pamatau ar nusifotografuoju telefonu. Čia kaip ir piešimas, kas jau išeina, tas išeina“, – sako menininkė.  Anot pačios kūrėjos pasakymo, kaip galvon šauna, taip ir daranti: „Jei darau ir nepatinka, kitą dieną jau kitaip darau, iki pirmos ar antros nakties prasėdžiu“.
Tačiau buvo ponios Angelės gyvenime vienas juodas laikotarpis, kai mirė jos mylima anūkėlė. „Tada nieko nenorėjau, nė į rankas vilnos neėmiau. Kokią pusę metų tas tęsėsi“, – sako moteris tikindama, kad visko tam gyvenime yra buvę: ir šviesaus, ir tamsaus, ir viską išgyventi reikia, o laikas – pats geriausias gydytojas. Buvo ir tamsių spalvų periodas, kai paveikslai buvo niūrūs, tamsių spalvų, paskui kažkaip lyg prašviesėję. O tuomet ji vėl palinko prie savo paveikslų. „Vėliau ir gėles, ir sages, bet nebuvo kur jų dėti“, – sako A. Janulevičienė prisipažindama, kad paveikslus žmonės vis tik noriai perka. Ar žemiškesnių dalykų, kad ir šlepečių, ji nevelianti? „Nenoriu aš tų šlepečių“, – purto galvą. Jai labiau patinka daryti meniškus daiktus: „Svarbiausia – su gera nuotaika ir meile. Be nuotaikos neik, vilna sukasi, veliasi ir nieko neišeina“.
Veltų paveikslų mados: vyrams patinka žirgai, moterims – aguonos
Paveikslus ji velianti sausa technika, adatėlėmis pribadanti. Vėlėja rodo vieną iš savo paveikslų, kurį jau vėlusi ne vieną kartą, mat daug kam patinka, žmonės užsisako. „Bet lygiai tokio paties nenuveliu, kažkas vis tiek kitaip, nors truputėlį“, – teigia ji. Kokius paveikslus labiausiai perka žmonės? „Vyrai – su žirgais, moterys – su gėlėmis, ypač su aguonomis“, – ilgai nesvarsto ponia Angelė. Vėlėja pasakoja, kad  pribadanti, mat reikia, kad vilna kuo geriau priglustų, ir apkarpanti, o paskui rėmelius pritaikanti, kad naujasis savininkas namo parsinešęs jau iškart pasikabinti galėtų. Ji velianti ir šlapiu būdu, tik sausas vėlimas jai labiau patinka. Ir tądien mugėje Lazdijuose žmonės grožėjosi paveikslais, vieną kitą užsisakė, kiti iškart išsirinko.
Ponia Angelė sako nenutuokusi turinti meninių gabumų, net žmonėms savo darbų nerodžiusi, kažkaip lyg gėda, nesmagu darėsi, o dabar paraginta į muges važiuojanti, savo darbus demonstruojanti ir jokių kalbų neklausanti. Ir kitiems išmėginti patarianti. Juk veltinis – beveik neribotų galimybių medžiaga, kuri reikalauja laiko, fantazijos, bet už pastangas atlygina išskirtiniais, vienetiniais, nepakartojamais rankų darbo darbeliais. „Tai mano pomėgis. Anksčiau gėdijausi, o dabar man vienodai“, – sako ponia Angelė Janulevičienė, po muges važinėjanti, su žmonėmis bendraujanti ir namuose sukurtas grožybes pardavinėjanti.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“